2015 m. vasario 22 d. Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos salėje po sekmadienio pamaldų surengtas susitikimas su klaipėdiečiu istoriku Kęstučiu Demerecku, individualios įmonės „Libra Memelensis“, K. Demerecko Leidykla, vadovu, kuris pristatė tris naujausias leidyklos knygas: „Kaimas rašo savo istoriją. Plaškiai“ (parengta pagal Broniaus Bagdono rankraštį), „Klaipėdos istoriniai parkai ir želdiniai“ (autorius Kęstutis Demereckas), „Istorinio Kuršių marių laivo statyba Drevernoje“ (sudarytojas K. Demereckas, autoriai Romualdas Adomavičius, Daiva Buivydienė). Popietę vedė parapijietis Vytautas Gocentas. Mūsų skaitytojus išsamiau supažindiname su Plaškių bažnytkaimio istoriją ir dabartį apžvelgiančiu leidiniu.
Malonu paimti į rankas puikiai parengtą ir gerame popieriuje atspausdintą knygą* „Kaimas rašo savo istoriją. Plaškiai“, išleistą 2014 m., gausiai iliustruotą nuotraukomis, schemomis ir kt., kurios informatyviai papildo tekstą.
Plaškių kaimo bendruomenės pirmininkė, Pagėgių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Danutė Bardauskienė savo įvadiniame straipsnyje primena, kad Plaškiai – sena lietuvininkų gyvenvietė prie Nemuno intako Gėgės ilgus metus po karo buvo apleista ir merdėjo. Nors kažkada kaimas turėjo savo turgų, bažnyčią, tačiau tik nuo 2006 m. kaimo bendruomenė pradėjo rengti įvairius kultūros renginius, kurie sutraukia nemažai lankytojų.
Ketverius metus sumanymą išleisti leidinį puoselėjo ir įgyvendino D. Bardauskienė, parengusi projektą, kurį finansavo vietos veiklos grupė „Pagėgių kraštas“. Knyga parengta pagal jos buvusio mokytojo, Stoniškių gyventojo Broniaus Bagdono rankraščius.
Kadaise garsėjęs didelis ir puošnus Plaškių bažnytkaimis, dabar tik menkas kaimelis Stoniškių seniūnijoje (Pagėgių sav.), iš naujo rašo savo istoriją.
Kraštotyrininkas ir literatas (jo nuoširdūs posmai parinkti pagal temą) Bronius Bagdonas rašo, kad Plaškių kaimas gyvuoja jau daugelį šimtmečių. Jo žmonėms teko iškęsti badą, marą, karų baisybes, potvynius, sausras. Jis stengėsi surinkti informaciją iš kuo didesnio rato žmonių. Knygelė nėra mokslinis darbas – tai daugiau informacinio pobūdžio leidinys, padėsiantis kiekvienam, norinčiam susipažinti su savo kaimu, kiemu, kuriame mes gyvename, pažvelgti, kaip seniau gyveno mūsų tėvai bei protėviai. Tik gaila, kad šis darbas pradėtas pavėluotai. Kaimuose sparčiai mažėja sodybų ir gyventojų. Beveik nebeliko senųjų Klaipėdos krašto vietinių gyventojų, kurie savo rankomis kūrė šį kaimą, matė tuometinį jo gyvenimą.
Straipsnio pavadinimas „Plaškių kaimo sodybos ir gyventojai“ sufleruoja, kad aprašomos daugiau ar mažiau išlikusios bei išnykusios sodybos, jų senieji ar pokariniai šeimininkai. Pats kaimas minimas jau XIII a. pirmoje pusėje. Kasmet potvyniai apsemia beveik visą kaimą. Kas dabar patikėtų, kad anksčiau Gėgės upe plaukiojo laivai, o šalia perkėlos per Gėgę kaime buvo uostas (žvejai valtimis pasiekdavo net turgaus aikštę).
Autorius surinko medžiagą kone apie kiekvieną namą bei jo gyventojus. Patogumo dėlei žemėlapyje šie objektai sunumeruoti, kad skaitantys galėtų aiškiai įsivaizduoti, kur tai yra. Dar aiškiau nubrėžia ribas ir gyvenamą aplinką suskirstymas rajonais.
Tarpukariu apylinkėje aktyviai veikė Plaškių lietuvininkų kultūrinė draugija „Liepa“ (1919–1938).
Straipsnyje „Plaškių klestėjimo metai“ pabrėžiama, kad XIX a. pabaiga buvo pati sėkmingiausia kaimo istorijoje. Nemuno derlingos užliejamos pievos davė didelius pelnus. Buvo laikomos pieningų karvių bandos, auginami mėsiniai galvijai, jojamieji arkliai. Sparčiai vystėsi pieno perdirbimo pramonė, buvo nutiestas naujas Lazdėnų-Plaškių vieškelis, plentas iš Plaškių į Tilžės-Klaipėdos plentą ir kt.
1912 m. Plaškiuose veikė 4 restoranai ir užeigos namai, kepykla, sviesto supirktuvė, mėsinė, sūrinė, pieninė, kelios parduotuvės ir kalvės. Veikė pašto agentūra (su telefonu ir telegrafu), taupomoji-skolinamoji kasa. Dirbo amatininkai (račius, kailiadirbys, odininkas, siuvėjas, batsiuvys ir kubilius). Bemaž visi gyvenvietės pastatai buvo mūriniai. Daugumoje namų buvo įvesta elektra.
Daugelis naujųjų gyventojų į kraštą atvyko 1945 m., nes vietiniai artėjant frontui buvo valdžios įsakymu pasitraukę į Vakarus. Dalis jų sugrįžo po karo, tačiau kai kurie atsidūrė Sibire. Todėl atsiradus galimybei apie 1960 m. išvyko gyventi į Vokietiją.
Sunku patikėti, kad sovietmečiu nugriauta net trys ketvirtadaliai pastatų…
Plaškių pirmoji bažnyčia pastatyta 1695 m. ir įsteigta parapija. Maždaug tuo metu pradėjo veikti ir mokykla. Jai skirti net trys knygos puslapiai. 2008 m. rugsėjo 1-ąją į senąją pradinę mokyklą mokiniai jau nesirinko, nes ji buvo uždaryta. Jos patalpos perduotos Plaškių kaimo bendruomenei.
Knygoje plačiai pristatoma Plaškių evangelikų liuteronų parapija. Įsteigimo metu jai priklausė apie 40 kaimų ir dvarų. 1697 m. pašventinti pirmieji maldos namai. 1736 m. ant kalvelės prie Gėgės upės kranto iš netašytų lauko akmenų buvo sumūryta nauja bebokštė bažnyčia. Joje 1897 m. spalio 31 d. vyko paskutinės pamaldos, o kitą dieną bažnyčia pradėta griauti. Dabartinė raudonų plytų romaninio stiliaus bažnyčia su beveik 50 m aukščio bokštu pašventinta 1900 m. liepos 3 d. kunigo Augusto Juso. 1920 m., atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, buvo įkurta Pagėgių apskritis. 1922 m. Plaškiai pripažinti bažnytinės apskrities centru. Parapijos kunigu paskirtas Ottas Obereigneris, tarnavęs Vyžių parapijoje, jis tapo šios apskrities superintendentu.
Tragiškiausi Plaškių bažnyčiai buvo pokario metai, nors per karą ji ir nenukentėjo. Mažai belikus senųjų gyventojų, parapija nebuvo atkurta.
Daug metų bažnyčios pastatas buvo tuščias ir nenaudojamas. Vėliau jis paverstas sandėliu pašarams ir inventoriui laikyti. Abu varpai buvo nukelti, vargonai sunaikinti. 1969 m. per audrą nuvirto bažnyčios bokšto smailė su 3 m aukščio kryžiumi. Nors bažnyčia 1995 m. grąžinta Rukų evangelikų liuteronų parapijai, tačiau jos atstatymui (ar bent konservavimui) nėra lėšų.
Beveik nieko nebeliko iš kapinių tvoros ir antkapinių paminklų prie bažnyčios (buvo dar ir kitos kaimo kapinės). Kunigo namas (XVIII a.) yra išlikęs kaip seniausias pastatas Plaškiuose.
Beje, šiandien Plaškiuose registruoti tik 123 gyventojai bei keliolika sodybų.
Leidinys „Kaimas rašo savo istoriją. Plaškiai“ – svarbus dokumentas, tikintis, kad perduosime tikrąsias dvasines vertybes iš kartos į kartą. Tai labai gražus paminklas savo kaimui, kurio pavyzdžiu vertėtų pasekti ir kitoms krašto gyvenvietėms.
Algirdas Mikas Žemaitaitis
Nuotraukos Kęstučio Puloko
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.3
* Kaimas rašo savo istoriją. Plaškiai : knyga parengta pagal Broniaus Bagdono rankraštį / [įvadinis straipsnis Danutės Bardauskienės]. – Klaipėda: Libra Memelensis, 2014 ([Klaipėda] : S. Jokužio sp.) ; 78, [2] p.: iliustr., faks., žml.; 17 x 24 cm. Tiražas 1000 egz. ISBN 978-609-8094-09-01.
