Pas Suvalkijos liuteronus

 Prieš pusantrų metų Vilniaus ev. liuteronų parapijoje kilo jaunimo iniciatyva aplankyti ir nufotografuoti visas Lietuvos ev. liuteronų bažnyčias, susipažinti su jų istorija ir parapijų gyvenimu šiandien. Iniciatyvą įgyvendinant, susitelkė moksleivių grupelė, kuri, dalyvaudama ir LELB Jaunimo centro seminaruose, jau spėjo aplankyti beveik pusę LELB parapijų. Nuotraukos yra skelbiamas internete, o ateityje tikimasi išleisti geriausių vaizdų albumą. Pastaruoju metu svarstoma ir galimybė surinkti garbaus amžiaus parapijiečių prisiminimus, išsaugoti gyvą bendruomenės atmintį. Tikimasi, kad šią iniciatyvą palaikys ir kitų parapijų jaunimas. Š. m. balandžio 14 d. surengta išvyka į Suvalkiją. Iki Antrojo pasaulinio karo Užnemunėje būta tankaus gausių ev. liuteronų parapijų tinklo. Šiandien veikia penkios: Marijampolės, Sudargo, Šakių, Virbalio ir Vištyčio. Šįkart aplankytos Marijampolės, Virbalio ir Vištyčio parapijos ir jų istorinės kapinės, o taip pat pasidairyta po išlikusį liuteronų paveldą Kalvarijoje, Kybartuose ir Garliavoje. 

 Evangelikų liuteronų parapijų tinklas Suvalkijoje, ypač Prūsijos, kadaise buvusios lietuviško žodžio lopšiu, pasienyje, iki Antrojo pasaulinio karo buvo ganėtinai tankus, nusileidžiantis nebent Klaipėdos kraštui, tačiau Sovietų okupacijos metais Užnemunėje išliko vienintelė Sudargo parapija. Kitapus sienos Vokietiją pakeitė Rusijos Kaliningrado sritis.

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus Lietuvos atgautos nepriklausomybės metais atsikūrė dar keturios: Marijampolės, Šakių, Virbalio ir Vištyčio. Aplankyti kai kurias iš jų bei apžiūrėti išlikusį Suvalkijos liuteroniškąjį paveldą balandžio 14 d. išsiruošė Vilniaus ev. liuteronų parapijos jaunimo grupelė. Tai buvo jau šeštoji parapijos jaunimo išvyka, siekiant nufotografuoti visas Lietuvos ev. liuteronų bažnyčias, surinkti jų istorijos duomenų, pabendrauti su parapijiečiais.

 Šįkart keliauta naujuoju Vilniaus parapijos sausio mėnesį Vokietijoje įsigytu mikroautobusu, jį vairavo parapijos administratorius Gintaras Šiaudinis. Artėjant prie iš anksto aplankyti numatytų parapijų, bažnyčių fotografavimo jaunimo projekto koordinatorė Eliza Sivec pateikdavo trumpą kiekvienos parapijos istorijos apžvalgą. Kelionę pradėjome nuo Marijampolės. Evangelikų liuteronų parapija čia įkurta 1819 m., dabartinė bažnyčia pašventinta 1841 m., tais pačiais metais prie prapijos pradėjo veikti mokykla. Marijampolės bažnyčia buvo uždaryta jau pirmosios sovietų okupacijos metais, žemė ir visas parapijos turtas nacionalizuojami, iš pradžių  apgriauta bažnyčia paversta grūdų sandėliu, vėliau joje įrengiama sporto salė su baseino priestatu. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, iniciatyvos atkurti parapiją imasi Lidija Narušienė (g. Gerulaitytė 1931 06 10 Bliūviškių km. Šakių r. – 2003 03 21 Marijampolėje). 1990 05 05 L. Narušienės namuose įvyksta pirmosios atsikuriančios parapijos pamaldos, išrenkama parapijos taryba, o jau 1990 06 27 Marijampolės savivaldybė parapiją įregistruoja, liepos mėnesį susiburia parapijos choras, vadovaujamas Fridos Lokominos. Pamaldos reguliariai vyksta muzikos mokyklos patalpose. Savo pastatus, kuriuose pastaruoju metu veikė Mokytojų namai, parapija atgauna 1992 10 30, kapitališkai suremontuota bažnyčia iškilmingai pašventinama 1995 07 02. Nuo 1997 09 07 parapijoje tarnauja kun. Vaidas Klesevičius.            

 Atvykus į Marijampolę, kunigas mūsų jau laukė. Jis aprodė moderniai įrengtą jaukią bažnyčią, papasakojo apie parapijos veiklą. Vaišindamiesi kunigo paruošta kava bei arbata, daugiau sužinojome apie parapijos praeitį, jos žmones, apžiūrėjome istorinius dokumentus. Senųjų marijampoliškių parapijoje šiandien jau nedaug likę – vokiečių tautybės liuteronai beveik visi 1941 m. pradžioje „repatrijavo“ į Vokietiją, kiti parapijiečiai į Vakarus pasitraukė karui baigiantis, daugelį pasilikusiųjų po karo ištrėmė sovietiniai okupantai. Dauguma dabartinių parapijos narių į Marijampolę įvairiais laikotarpiais atvykę iš kitų Lietuvos vietų, tad apie ikikarinę Marijampolės parapiją daugiausia papasakoti šiandien gali išlikusi istorinė medžiaga. Marija Frėlichaitė parapijai yra palikusi nuotraukų ir dokumentų archyvą apie sesers vyrą Adolfą Krygerį. Senoji marijampoliškė yra pasakojusi, kad tarpukariu, kol lietuvių kalba nebuvo įsitvirtinusi bažnyčioje, parapijoje būta trinties, vokiškai ir lietuviškai kalbantys parapijiečiai netgi susėsdavę skirtingose eilėse. Jei sekmadienio pamaldos prasidėdavę lietuviškai, vokiečiai pakildavę ir išeidavę iš bažnyčios. Šiuos vidinius nesutarimus galutinai „išsprendė“ sovietinė okupacija... Šiandien parapiją nuoširdi draugystė sieja su Vokietijos, Norvegijos, Danijos, Švedijos, JAV, Lenkijos ir kitų šalių liuteronais, kunigai ir parapijiečiai ne kartą viešėjo vieni pas kitus. Atkurtos parapijos gyvenimo svarbiausias akimirkas įamžinusias nuotraukas galima apžiūrėti bažnyčioje pakabintuose stenduose. Lietuvos ev. liuteronų jaunimui Marijampolės parapija bene dažniausiai siejasi su kelerius metus čia rengtais liuteroniško jaunimo teatro festivaliais. Galbūt kun. Vaidas ir jo žmona Valė šią idėją dar atgaivins?

 Pasirašę parapijos svečių knygoje ir aplankę greta bažnyčios prieš pusmetį pastatytą kun. K. Donelaičio paminklą, pajudame kitų parapijų link. Mus visur palydėti mielai apsiima kun. Vaidas, kartu vyksta ir jo vaikai Taurinta ir Vydūnas. Marijampolėje dar užsukame į senąsias miesto kapines, įsteigtas XIX a. viduryje. Kapinės padalytos į tris dalis: R. katalikų, ev. liuteronų ir rusų ortodoksų, į kiekvieną jų iš lauko galima užeiti pro atskirus vartus. Liuteroniškoji dalis sovietmečiu gerokai nunyko, tačiau yra išlikę nemažai senų antkapių, daugelis kapų gražiai prižiūrimi. Čia ilsisi ne vienas žinomas marijampolietis. Šios kapinės priglaudė ir parapijos atkūrimo iniciatorės L. Narušienės palaikus. Liuteroniškojoje dalyje yra ir Pirmajame pasauliniame kare žuvusių vokiečių karių kapai.

 Iš Marijampolės vykstame į Kalvariją. Pirmoji ev. liuteronų bažnyčia Kalvarijoje buvo pašventinta 1838 09 25. Parapijiečių skaičiui augant, 1890 m. bažnyčią teko padidinti. Švenčiant šimtmečio jubiliejų, 1938 m. atliktas bažnyčios kapitalinis remontas. Pamaldos laikytos lietuviškai ir vokiškai. Sovietmečiu bažnyčia uždaryta. Šiandien parapijos Kalvarijoje nėra, tačiau bažnyčia išlikusi. Tiesa, pastato būklė ne kokia. Bažnyčioje įrengta sporto salė, joje treniruojasi jaunieji miestelio boksininkai. Kadangi vyksta treniruotė, galime patekti į bažnyčios vidų. Vilniečiams dabar sunku įsivaizduoti, kad prieš dvidešimt metų ir mūsų bažnyčios „interjeras“ atrodė panašiai. Vis dėlto esama pagrįstos vilties, kad Kalvarijos ev. liuteronų bažnyčia bus restauruota ir parapija joje dar rinksis į pamaldas.

 Iš Kalvarijos kalvotu keliu pasiekiame trijų valstybių pasienyje įsikūrusį Vištytį. Už kelių šimtų metrų, kitapus Vištyčio ežero, – Rusijos Kaliningrado sritis, už kelių kilometrų pietuose – Lenkija. Vištyčio evangelikų liuteronų bendruomenė susitelkė 1842 m., jau po poros metų pastatyta akmeninė bažnyčia (bokštas pristatytas tik 1917 m.). Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Vištytis pakaitomis buvo Virbalio ir Vyžainių parapijų filija, savarankiška parapija tapo tik 1930 m. Sovietams okupavus Lietuvą, parapija buvo uždaryta, nuniokojus bažnyčią, joje įrengtos mechaninės dirbtuvės. Parapija atsikuria 1993 m. pavasarį, 1994 07 08 jai grąžinamas bažnyčios pastatas. Padedant Vokietijoje įsikūrusiems buvusiems Vištyčio parapijiečiams ir jų palikuonims, nuniokota bažnyčia vėl prisikelia naujam gyvenimui, 1998 08 30 laikomos pašventinimo pamaldos (tuo metu čia tarnauja kun. Virginijus Kelertas). Šiandien parapija nėra gausi, pamaldos laikomos kartą per mėnesį. Gyvybingumo teikia jau daugiau nei dešimtį metų parapijoje vykstanti vaikų ir paauglių vasaros stovykla, kurią organizuoja kun. Vaidas ir Valė Klesevičiai su talkininkais. Deja, nerimą kelia ir bažnyčios pastato būklė. Nors bažnyčia atrodo nauja ir labai tvarkinga, pro nesandarų stogą skverbiasi vanduo, jau pažeidęs bažnyčios lubas. Būtų labai gaila, jei, stogo laiku nesutvarkius, kruopščiai atliktas restauratorių darbas ir aukotojų parama nueitų perniek... 

 Aplankome ir senąsias Vištyčio evangelikų kapines vaizdingoje ežero pakrantėje, dauguma kapų nunykę, antkapių kryžiuose galima įskaityti vos vieną kitą pavardę. Naujų kapų čia labai nedaug, vienas jų – pirmojo atkurtosios parapijos pirmininko Osvaldo Šmito (1913-1994). Kun. Vaidas pasakoja, kad evangelikų kapinių šiose vietovėse yra nemažai, daugelis gerokai apleistos, nelankomos, galbūt ne visos netgi žinomos.

 Pakeliui į Virbalį sustojame Kybartuose. Nors atstumas tarp jų vos trys kilometrai, tarpukariu abiejuose veikė gausios ev. liuteronų parapijos. Šiandien Kybartuose parapijos nėra, buvusių maldos namų patalpos priklauso Kybartų K. Donelaičio gimnazijai. Negausūs Kybartų liuteronai pamaldas dažniausiai lanko Virbalyje arba Vištytyje. Neseniai Kybartuose iškilo Naujosios apaštalų bažnyčios pastatas, yra atsikūrusi prieš karą gyvavusi metodistų parapija.

 Aplankome senąsias Virbalio evangelikų kapines. Vaizdas liūdnas, turbūt galėtų varžytis su kaimynine Kaliningrado sritimi. Įspūdis toks, tarsi aplink kapines kadaise vykusios valdiškų įstaigų statybos kapinių kalnelį beveik iš visų pusių būtų suspaudusios buldozeriais. Antkapiai išvartyti, suniokoti. O ir išlikusiųjų užrašus įskaityti galima gal dvidešimties. Čia mūsų laukia netikėtumas – aptinkame Virbalio kunigo Adolfo Sachso (1839-1896) antkapį, regis, iki šiol laikytą dingusiu.

 Liuteronų Virbalyje gyventa nuo Reformacijos laikų, pirmoji bažnytėlė paminėta 1623 m. Minima, kad žemės sklypą čia yra turėjęs Ragainės kunigas Martynas Mažvydas ir aktyvus paprūsės liuteronų veikėjas Tomas Gedkantas. Dabartinė parapija buvo įkurta Zalcburgo pabėgėlių, oficialia įkūrimo data laikomi 1833 m., kai nupirktame mūriniame name buvo įrengti pirmieji maldos namai. Dabartinė Virbalio ev. liuteronų bažnyčia pastatyta 1876-78 m. Paskutinės pamaldos joje, prieš parapiją sovietams uždarant, laikytos 1940 11 17.  Parapijos atkūrimo pamaldos laikytos 1994 03 08 (kun. V. Kelertas). Buvo meldžiamasi kolūkio kontoroje. Bažnyčios pastatas atgautas 1998 m. Nuo 1999 m. lapkričio parapijoje tarnauja kun. V. Klesevičius. Pirmosios pamaldos grąžintoje bažnyčioje įvyko 2000 03 12, o 2000 04 24 (Velykų antrą dieną) laikytos iškilmingos atstatymo darbų pašventinimo pamaldos. Išoriškai bažnyčios pastatas atrodo gerokai apleistas, tačiau vidus yra įrengtas pamaldoms. Sovietmečiu bažnyčioje veikė grūdų sandėlis, ji buvo padalyta į du aukštus – būtent apatiniame aukšte ir vyksta pamaldos. Vietiniai žmonės pasistengė patalpoms suteikti jaukumo, užuolaidomis erdvė suskirstyta į mažesnius „kambarėlius“, kuriuose gali vykti sekmadieninė mokykla ir kt.  Antras aukštas šiuo metu tuščias, tačiau tvarkingas. Bažnyčioje mus pasitiko parapijietė Česlova Blazgienė, kartu su kunigu ji papasakojo apie parapijos veiklą, parodė nuotraukų, kuriose įamžintos jau istorija tapusios atkurtos parapijos akimirkos. Bendrystės ryšiai Virbalio liuteronus sieja su viena Danijos parapija, bendraujama ir su Karaliaučiaus krašto liuteronais.

 Virbalyje atsisveikinome su mums nuoširdžiai talkinusiu kun. Vaidu, o grįžti į Vilnių nusprendėme pro Garliavą (Kauno r.) ir apžiūrėti buvusią ev. liuteronų bažnyčią. Garliavos parapija veikė nuo 1818 m. Dabartinis bažnyčios pastatas iškilo apie 1870 m. Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjusi bažnyčia tarpukariu buvo kapitališkai restauruota. Parapija uždaryta po Antrojo pasaulinio karo, bažnyčia buvo nuniokota ir išgrobstyta, pastatas paverstas kailių ir odų apdirbimo dirbtuvėmis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, apleistas bažnyčios pastatas buvo sugrąžintas LELB. Tačiau nepajėgiant yrančio pastato atgaivinti (restauracijai būtų prireikę maždaug trijų milijonų litų), apie 2004 m. bažnyčia buvo parduota privačiam pirkėjui. Pastarojo verslo planui nepavykus, bažnyčia perparduota. Šiuo metu užkonservuotas pastatas laukia naujo pirkėjo... Galbūt LELB derėtų jį išpirkti? Šalia išlikusi neblogos būklės klebonija ir greta jos esantis sklypas šiuo metu priklauso bažnyčiai, juos galvojama panaudoti diakoninei veiklai.

 Tiek suspėjome pamatyti per dieną. Kitoms Suvalkijos parapijoms bei išlikusiam liuteroniškajam paveldui aplankyti reikės mažiausiai dar vienos išvykos.  

Kęstutis Pulokas

Nuotraukos autoriaus