Joną Kęstutį Gocentą prisimenant...

Šiemet spalio 28 d. sukanka dvidešimt metų, kai Viešpatyje užmigo pirmasis atsikūrusios Vilniaus ev. liuteronų parapijos vietinis dvasininkas Jonas Kęstutis Gocentas. Prisimindami mūsų parapijos tarną, skelbiame jo atminimui skirtą Algirdo Žemaitaičio tekstą „Mūsų Kęstutį prisimenant” iš mūsų spaudos archyvų.

Gal ne visiems aišku, kodėl vadinu Kęstučiu? Jo pagrindinis oficialusis vardas buvo Jonas. Bet tėvai, brolis ir visa giminė žinojo tik vardą – Kęstutis, ir juo vadindavo. O jis mielai atsiliepdavo taip šaukiamas, visiems padėdavo patarimu ir darbais, jei būdavo bent mažytė galimybė. Ar nepamiršome? Prisiminkime visi, kam jis padėjo darbo ar buities klausimais – ir niekad nepamirškime. Taip jau žmogus sutvertas, kad ilgiau prisimena blogą nei gerą darbą.

Kęstutis ne tik kalbėjo, bet ir elgėsi kaip tikras krikščionis. Jis buvo draugiškas, gero būdo, skriaudą pamiršdavo ir nenešiojo savyje pykčio.

Mūsų mylimas Kęstutis gimė 1931 m. rugpjūčio 19 dieną Paberžių kaimo ūkininko šeimoje. Dabar kaimo vietoje yra Tauragės miesto Paberžių gatvė (dabar vadinasi Pramonės gatve). Gražus gyvenimas stovėjo ant stataus Beržės upelio kranto. Gimė Augusto Gocento ir Anės Preikšaitikės dievobaimingoje šeimoje, kuri laikėsi senųjų evangeliškųjų tradicijų. Rytą vakarą sutikdavo suklaupę prie lovos su malda, dėkodami Dievui, sukalbėdavo maldelę prieš valgį ir po valgio bei kitais atvejais. Šventasis Raštas, tai yra Biblija, ne tik buvo padėtas pagarbioje vietoje, bet ir kasdien skaitomas. Pernai į „RVL“ laikraščio žurnalisto klausimą, ką veikiąs vakarais, Kęstutis trumpai atsakė: „Skaitau ir apmąstau Šventąjį Raštą“.

Du Kęstučio dėdės, mamos broliai Martynas ir Mikas, buvo kunigai, o trečiasis dėdė – Jonas – vargonininkas ir chorvedys. Jo senolis Jurgis Preikšaitis, su kuriuo Kęstutis vaikystėje labai bendravo ir mokėsi krikščioniško elgesio, buvo garsus Dievo žodžio sakytojas. Jo Mamytė, kurią Kęstutis taip vadino iki gilios senatvės, buvo gera giesmininkė, beveik atmintinai mokėjo giedoti visas giesmyno giesmes. Todėl ir Kęstutis mūsų parapijos salėje džiugindavo visus gražiu giedojimu, pirmas pradėdavo ir vesdavo kiekvieną giesmę.

Iš savo Tėvelio paveldėjo nepaprastą darbštumą, tvarkingumą, žodžio laikymąsi. Nuo pat mažens buvo spaudžiamas prie darbo, grįžęs po pamokų iš gimnazijos, girdydavo veršius ir atlikdavo kitus ūkio darbus. Savo sūnus taip pat pratino prie darbo, stengėsi išauginti juos darbščius ir dorus žmones.

Dar būdamas kūdikis, Kęstutis vasarą miegodavo su senoliu skūnėje ant šieno. O rytą suklaupę klojime melsdavosi ir giedodavo. Kaip yra pasakojusi mano Mamytė Marta, kartą viešėdama pas savo brolį Augustą Paberžiuose, matė, kaip vieną rytą Kęstutis, būdamas kokių 3-4 metukų, kreipėsi į Dievą, atsiklaupęs geldoje stalde, tokiais žodžiais: „O Dieve! Padaryk taip, kad obelys būtų pilnos obuolių, o obelų šakos – lig pat žemės“. Kas iš to, jei bus daug obuolių aukštai, o tu, mažas menkas kūdikėlis, jų nepasieksi. Manau, kad Dievas išklausė jo širdies maldą, nes tėvas užveisė didelį sodą ir obelų šakos buvo iki pat žemės, kad ir būsimojo vyskupo vaikai lengvai pasiekdavo obuolių nusiskinti. Tėvas Augustas pats savo rankomis (buvo dailidė) įrengė pradėtą statyti trobą, o Kęstučiui pavyko didelėmis pastangomis išsaugoti ir naujai atstatyti tėviškę, tik pilko asfalto juosta perkirto ją į dvi dalis. Globojo Dievas šią darbščią, tvarkingą šeimą, nors pavydus kaimynas net rinko parašus, kad išvežtų į Sibirą. Labai gaila, kad neišsipildė didžiausia Kęstučio svajonė, o mūsų giminės ir parapijos viltis – pamatyti jį su kunigo taliaru prie altoriaus. Tos pačios dirbtinės kliūtys maždaug prieš trisdešimt metų kunigu sutrukdė tapti ir mūsų dėdei advokatui Jonui Jurgiui Gocentui.

Baigęs KPI 1954 metais, pora metų Kęstutis dirbo Estijoje, kur išmoko skambią estų kalbą, iki paskutinės dienos skaitė estišką spaudą. Mokėjo Kęstutis ir vokiškai, rusiškai. Pastaraisiais metais studijavo teologiją – Rygoje lankė Vokiečių teologijos seminarą. Mėgo Kęstutis muziką (yra dainavęs „Varpo“ vyrų chore), mėgo koncertus, teatrą, knygas ir skaniai pavalgyti.

Nebuvo išlaidus, bet knygoms pinigų negailėdavo ir jų sukaupė nemažai. Pasiūlydavo knygų ir man, ir kitiems, veždavo glėbiais į tėviškę broliui. Meilę knygoms jam įžiebė dėdė kunigas Mikas Preikšaitis, turėjęs bene didžiausią privačią biblioteką Lietuvoje, kurioje buvo rečiausi, vieninteliai išlikę lietuviški leidiniai pasaulyje. Manau, kad niekas nesupyks, jei pasakysiu, kad mūsų Kęstutis (taip ir sakydavome „mūsų Kęstutis“) buvo pats reikalingiausias, pats mylimiausias ir pats linksmiausias visoje giminėje.

Buvo Kęstutis labai kantrus, niekados nesirgo, niekados nesiskundė jokiais negalavimais, nerūkė. Prispaustas baisios ligos nedejavo, tyliai kentėjo, rūpestingai globojamas žmonos ir sūnų, lankomas giminių, gausių pažįstamų ir parapijiečių. Teko Kęstučiui labai daug keliauti per 33 darbo metus Valstybiniame plano komitete, paskui porą metų Materialinių išteklių ministerijoje, bet šios dienos kelionė į Rokantiškes jau paskutinė – į amžinybę. Jau daugiau niekad niekad nebesugrįš jis pas žmoną Aldoną, sūnus Gintarą ir Kęstutį, vaikaitį Liną. Nebeaplankys dažnai lankyto vienintelio brolio Algirdo tėviškėje, mylimų brolvaikių, kurie jį irgi labai mylėjo.

Didelė netektis mus visus ištiko.

Galėčiau daug vardinti jo gražių darbų, teko su juo daug metų artimai bendrauti (gal kiek mažiau paskutinius porą metų), buvo mano geriausias draugas. Žinojau daug jo paslapčių, minčių, svajonių. Buvo mano šeimoje dažnas, visad laukiamas ir mylimas svečias, kaip ir mano Tėvelių namuose Gardame, kur kelis šimtmečius buvo Gocentų giminės lizdas.

Siekė Kęstutis stiprinti mūsų seną, garbingą Vilniaus evangelikų liuteronų parapiją, vėl atkurtą po penkiasdešimties metų, norėjo, kad joje viešpatautų dora ir santara. Manau, kad mes ir toliau elgsimės taip kaip jis, būdamas diakonu, mus mokė nuo altoriaus.

Ir ilgai ilgai liks mūsų širdyse jo šviesus paveikslas, jo geri darbai ir jo nepakartojamas linksmas juokas.

Algirdas Žemaitaitis

Kalba, pasakyta per gedulingus pietus „Kiemelio“ restorane po Jono K. Gocento laidotuvių Reformacijos dieną –  1992 spalio 31 d. Mirė Vilniaus spec. ligoninėje 1992.10.28 d. 21 val. 3 min.

Pirmą kartą spausdinta Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos laikraštyje „Mūsų žinios“, 1993.10.31, Nr. 10, p. 6.



 
« November 2024 »
MoTuWeThFrSaSu
    
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30