Iškilus Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios dvasininkas, gimęs Vilniuje

 „Tautos atmintis saugos Robertą Feldmanį už jo nuolat brangintą sąžinės jausmą ir tikėjimo žodį, meilę savo kraštui ir žmonėms“, – taip Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos kalbėta 2002 m. gegužės 28 dieną, išlydint šį iškilų dvasininką į amžinybę. Robertas Emilis Feldmanis – kunigas, misionierius, teologijos mokslų daktaras, Latvijos universiteto Teologijos fakulteto profesorius, Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios istorijos tyrinėtojas, Trijų Žvaigždžių ordino kavalierius. Jo vardas žinomas ne tik Latvijoje, bet ir visame pasaulyje. Pakanka pasakyti, kad jo biografija buvo įtraukta į Tarptautinio biografijų centro (veikiančio Kembridže) 2001 metais sudarytą „2000 iškiliausių XXI amžiaus mokslininkų“ („Outstanding Scholars of the 21st Century“) sąrašą.

 Maža žinančių, kad dalis šio dvasininko gyvenimo etapų yra susiję su Lietuva. Pirmieji penkeri Roberto Feldmanio gyvenimo metai prabėgo Vilniuje, kuriame jis gimė (1910 m. rugpjūčio 4 d.) ir buvo pakrikštytas (1911 m. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje). Į Lietuvą Feldmanių šeima persikėlė tėvui Janiui (lv. Jānis Feldmanis) gavus paskyrimą dirbti Vilniuje, geležinkelių valdyboje, apskaitininku (buhalteriu). Paties kunigo prisipažinta, kad jo atsiminimai apie Vilnių iš šio gyvenimo tarpsnio yra skurdūs, kadangi jau 1915 metais (kai jis buvo vos penkerių) dėl užgriuvusių Pirmojo pasaulinio karo negandų šeima buvo priversta persikelti į carinę Rusiją. Į Maskvą, artėjant frontui, iš Vilniaus buvo evakuotos valstybinės įstaigos ir jų darbuotojai su šeimomis. Karo neramumus Rusijoje keitė 1917-ųjų spalį prasidėjusi bolševikų revoliucija. Visuotinis sąmyšis sunkino įvykių epicentre atsidūrusių žmonių dalią. Feldmanių nuolat ieškota galimybių sugrįžti į Latviją, tačiau likimas tuokart tokios sėkmės pašykštėjo, – 1919 metais mažasis Robertas su tėvais ir vyresnėliu broliu Edvinu vėl atsidūrė Lietuvoje, šįkart Lentvaryje. Čia pradėta lankyti pradžios mokykla. Įvairiatautėje aplinkoje (tarp lenkų, lietuvių ir baltarusių) Robertas netruko pramokti ir lenkiškai (jo jau mokėta rusiškai). Po trejų metų (1922 m.) pagaliau šeimai pavyko persikelti į gimtąją Latviją, – į Jelgavą. Baigęs pradžios mokyklą, 1925-ųjų rudenį penkiolikmetis Robertas įstojo į Jelgavos mokytojų institutą (lv. Skolotāju institūts). Šis institutas buvo viena tų mokslo įstaigų, į kurią savą vaiką išgalėjo leisti tėvai. Studijuojant institute, vis dažniau lankė mintys apie teologijos studijas universitete. Lemtinga reikia vadinti R. Feldmanio ir dar tuomet jauno teologo, būsimo Jelgavos Šv. Onos bažnyčios (lv. Sv. Annas baznīca) kunigo, Teologijos fakulteto profesoriaus ir kultūrininko Edgaro Rumbos (E. Rumbos gyvenimas baigėsi tragiškai, jis buvo ištremtas į Sibiro gilumas, kur 1943 metais mirė) pažintį. Eidamas Jelgavos Šv. Nikolajaus parapijos kunigo J. Reinhardo adjunkto (padėjėjo) pareigas, E. Rumba subūrė krikščioniško jaunimo būrelį, prie kurio prisijungė ir būsimasis dvasininkas Robertas. Aktyvi narystė ir E. Rumbos dvasinis autoritetas neabejotinai stiprino R. Feldmanio norą sukti savo gyvenimą tarnystės Dievui ir bažnyčiai keliu. Prie gyvenimo planų koregavimo prisidėjo 1929 metais Latviją užklupęs ekonominis nuosmukis. Dėl prasidėjusios valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimo bangos į pensiją išleistas R. Feldmanio tėvas. Šios aplinkybės lėmė tai, kad tų pačių metų vasarą būsimasis dvasininkas ir misionierius išstojo iš mokytojų instituto ir pradėjo dirbti Jelgavos geležinkelių tiekimo skyriaus raštinėje. Mintis studijuoti teologiją Latvijos universitete dar labiau pagyvėjo. Vakarais po darbo imtos gilinti lotynų kalbos žinios, kurių buvo reikalaujama iš stojančiųjų. Galop 1930-ųjų vasarą šiam siekiui buvo lemta išsipildyti, – sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus, R. Feldmanis įstojo į Latvijos universitetą (Rygoje), Teologijos fakultetą. Galimybių lankyti visas paskaitas nebuvo (po darbo sėdus į traukinį (Jelgava–Ryga) buvo galima spėti tik į vakarines paskaitas). Šie sunkumai neužgožė atsivėrusių naujų dvasinio ir mokslinio tobulėjimo erdvių. Viena jų, – prisijungimas prie Krikščioniškosios studentų bendrijos (lv. Kristīgā studentu biedrība), Pasaulio studentų krikščionių federacijos (WSCF) narės. Ši patirtis, matyt, tapo vienu veiksnių, paskatinusių vėliau R. Feldmanį imtis ir misionieriaus veiklos. Studentų bendrijos kvietimu Rygoje lankėsi ir paskaitas skaitė teologai iš įvairių pasaulio šalių – Suomijos, Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Anglijos ir kt. Maža to, narystė bendrijoje atvėrė galimybes jos nariams praplėsti akiratį ir paviešėti svetur. Vienos tokių sulaukė ir R. Feldmanis. Būdamas dar tik antro kurso studentas, jis bendrijos deleguotas vykti į Čekoslovakijos krikščionių studentų organizuotą vasaros konferenciją Prahoje. Vizitas įsiminė pažintimi su žinomu teologijos profesoriumi Jozefu Hromadka. Grįždamas iš Prahos pro lenkų okupuotą Vilnių, R. Feldmanis rašė: „<...> Mano vaikystės miesto Vilniaus nebuvo galima pažinti ir palyginti su didingąja Praha. Nykūs ir apgailėtini vaizdai vertė jaustis tarsi šis miestas ką tik būtų buvęs nusiaubtas ir visų apleistas. Lenkai brutalia ir neteisėta jėga atplėšė nuo ką tik susikūrusios Lietuvos valstybės jos senąją sostinę ir pavertė ją apgailėtinu ir atšiauriu užkampiu. Paskutinis mano puikios kelionės akordas – gili širdgėla <...>“.

Antraisiais studijų metais R. Feldmanis sulaukė pasiūlymo iš E. Rumbos (tuo metu jau persikėlusio į sostinę ir pradėjusio ne tik bažnytinę, bet ir akademinę veiklą) dirbti jo asistentu Rygos Kristaus parapijoje. Šią džiugią naujieną aptemdė staiga pašlijusi sveikata (veikiausiai dėl didelio darbo krūvio). Gydytojų diagnozuoti tuberkuliozės židiniai jaunąjį teologijos studentą kuriam laikui paguldė į ligos patalą. Anuomet tuberkuliozės gydymui taikytas populiarus metodas – ligos pažeisto plaučio suspaudimas – sukėlė komplikacijų. Pažeistoji plaučių dalis taip ir nepagijo, visam gyvenimui liko apribota judėjimo laisvė (nei bėgti, nei plaukti, kaip pats sakėsi, nebegalėjo). Nepaisant visų ištikusių sunkumų, R. Feldmanis 1935 metais sėkmingai baigė studijas ir buvo paskirtas vikarauti įvairiose Latvijos evangelikų liuteronų parapijose (Trikatoje, Piltenėje, Laidzėje, Zlekose, Puzėje, Ugalėje). Tų pačių metų rugsėjo 22 dieną Alūksnės bažnyčioje Naujojo Testamento 350-ųjų išleidimo metinių paminėjimui skirtose pamaldose jaunasis dvasininkas buvo ordinuotas kunigu (ordinavo arkivyskupas Teodoras Grinbergas, lv. Teodors Grīnbergs). Kiek vėliau, 1936-aisiais, Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovybė nusprendė pavesti jam misijų (bažnyčios dalyvavimo tarptautinėse misijose) veiklą (lv. Ārmisija). Teko inicijuoti ir palaikyti šio darbo baro idėjas parapijose, daug keliauti ir megzti ryšius su krikščioniškas misijas vykdančiomis organizacijomis visame pasaulyje. Tuo laiku R. Feldmanis užmezgė ir palaikė glaudžius ryšius su Indijoje[1] dirbusia Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios misioniere Ana Irbe (lv. Anna Irbe), su kuria pats asmeniškai susitiko 1938 metais nuvykęs į Indiją (buvo deleguotas vykti į tarptautinę konferenciją, skirtą aptarti misijų veiklos klausimus pasauliniu mastu). A. Irbės anuomet koordinuota misijinė veikla „Latvijos misijos regione“ Tamilande (Indijos valstija).

 Vis labiau intensyvėjančius darbus sujaukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Jo išvakarėse (1939 m.) R. Feldmanis dar spėjo apginti disertaciją ir įgyti teologijos mokslų daktaro laipsnį. Karas įnešė didelių permainų į bažnyčios gyvenimą. Tęsti misijų veiklą, žinoma, buvo sudėtinga (nutrūko tarptautiniai ryšiai). Ramesnio gyvenimo neatnešė ir pokaris. Stalinistinio režimo girnos skaudžiai slėgė vietos dvasininkiją. Jų nepavyko išvengti ir R. Feldmaniui. Jis buvo suimtas 1950 metų balandžio 29 d., mėnesį tardytas KGB rūsiuose ir galop nuteistas 10 metų kalėti Archangelsko lageriuose už antitarybinę veiklą (ne paslaptis, kad prieš savo dvasinį vedlį liudijo kai kurie Jėzaus parapijos nariai). Iš centrinio Rygos kalėjimo R. Feldmanis buvo pervežtas į Leningradą, o iš ten – į Archangelsko sritį. Lageryje buvo paskirtas dirbti medžiagų tiekimo bazės raštinėje apskaitininku. Įkalinimo pabaigoje dėl ligos buvo perkeltas dirbti į ambulatoriją. Mirus Stalinui, po ketverių tremtyje praleistų metų kunigui buvo leista sugrįžti į Latviją. Namie niekas nelaukė (nei namų, nei artimųjų nebebuvo). Pagalbos ranką ištiesė ir laikinai pas save priimti sutiko kunigas Kaulinis (lv. Kauliņš). Arkivyskupas Gustavas Turas kvietė grįžti prie sielovados darbų. Jau antrąjį rytą grįžęs tėviškėn R. Feldmanis buvo pakviestas bažnyčios vadovybės aptarti tolesnių jo darbų. Savo ganytojo tuo metu neturėjo Katlakalnio parapija, todėl visai netrukus – 1955 metų sausį iš tremties grįžęs dvasininkas buvo paskirtas kunigauti šioje parapijoje. Dar po dvejų metų jam priskirta ir Olainės parapija, o 1979-aisiais, po kunigo Romano Vanago (lv. Romāns Vanags) mirties, ir Rygos Mežaparko parapija. R. Feldmanio aktyviai dirbta su parapijų jaunimu, – didelė dalis teologijos studijas pasirinkusių studentų buvo iš šio dvasininko aptarnaujamų parapijų. Prasidėjus tautiniam Atgimimui, jo svariai prisidėta prie parapijų atkūrimo, Latvijos universiteto Teologijos fakulteto veiklos (jo sukaupta nemaža teologinės literatūros biblioteka, skaitytos paskaitos Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios istorijos temomis). Po 1989-ųjų metų Sinodo prisidėjo nauji darbai Konsistorijoje. Atsirado galimybė atkurti nutrūkusius ryšius su draugais ir kolegomis, apsilankyti pas juos užsienyje.

 Sulaukęs garbaus amžiaus (91-erių), Robertas Emilis Feldmanis amžinybėn iškeliavo 2002 m. gegužės 28 dieną, palaidotas prie Katlakalnio bažnyčios. Pirmieji šio iškilaus dvasininko gyvenimo žingsniai, žengti Lietuvoje, Vilniuje, yra tarsi įdomus istorinės atminties slėpinys, užvedantis mintimi apie tai, kiek daug dar nežinome apie savo pačių praeitį. Nežinodami jos, kaip byloja žmogiškoji išmintis, rizikuojame nepažinti dalies savo savasties ir dabarties suvokimo.

 

Iš svetainėswww.robertsfeldmanis.lv

Parengė Evaldas Švageris

 „Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.7-8



[1] Indijoje darbavosi ir ne vienas misionierius iš Mažosios Lietuvos, pvz., 1888–1913 m. garsusis kun. Kristupas Lokys (1860–1921).

 

 

 



 
« November 2024 »
MoTuWeThFrSaSu
    
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30