In memoriam: Mažosios Lietuvos patriarchas Kurtas Vėlius (1920–2015 )

Likus vos kelioms dienoms iki 95-ojo gimtadienio, Čikagoje 2015 m. kovo 4 d. į Amžinybę Viešpaties buvo pasišauktas Mažosios Lietuvos patriarchas, LELB Konsistorijos garbės narys, mecenatas, vienas iš „Tėviškės“ parapijos steigėjų Kurtas Vėlius.

 Kurtas Vėlius buvo gimęs 1920 m. kovo 8 d. Stankiškėse, Kintų seniūnijoje, Šilutės apskrityje. Mokydamasis Kintų mokykloje įstojo į Klaipėdos krašto lietuvių „Santaros“ draugiją, aktyviai dalyvavo jos veikloje, skatino lietuviškąjį patriotizmą. 1939 m. kraštą prijungus prie Vokietijos, buvo suimtas nacių saugumo policijos – gestapo. Atgavęs laisvę, optavo už Lietuvą, šitaip išvengė ir prievolės tarnauti Vokietijos kariuomenėje. Įgijęs Lietuvos pilietybę, apsigyveno Kaune, dirbo pašto tarnyboje, tačiau netrukus Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga... K. Vėlius 1940 m. kelis kartus buvo tardytas jau kitos represinės institucijos – bolševikų NKVD. Gresiant suėmimui, 1941 m. pradžioje nelegaliai persikėlė į Rytprūsius. Karui baigiantis ir raudoniesiems okupantams artėjant, su broliu ir mama pasitraukė į Vokietijos gilumą, gyveno pabėgėlių stovyklose.

 1947 m. Šveinfurto prie Maino stovykloje drauge su kitais bei kun. Ansu Trakiu sutelkė lietuvių ev. liuteronų parapiją, tapo jos sekmadieninės mokyklos mokytoju. Nuo 1949 m. talkino Pasaulio Liuteronų Sąjungai rūpinantis pabėgėliais, įsikūręs pabėgėlių stovykloje Miunchene, įsteigė lietuvių ev. liuteronų parapiją.

 1951 m. su mama išvyko į JAV, įsikūrė Čikagoje, kur nuo 1949 m. jau gyveno brolis Alfredas. Iš pradžių įsijungė į Ziono lietuvių ev. liuteronų parapiją, kurioje tuo metu tarnavo iš Lietuvos pasitraukęs kunigas Jonas Pauperas, aktyviai gelbėjęs JAV įsikurti naujiesiems pabėgėliams iš okupuotos Lietuvos. Į Čikagą persikrausčius kun. A. Trakiui, imta galvoti apie naujos parapijos steigimą. 1952 m. sumanymas buvo įgyvendintas. Ziono parapijos daugumą sudarė senieji, nuo Pirmojo pasaulinio karo ir anksčiau atvykę lietuviai, parapija turėjo savas tradicijas, naujieji pabėgėliai jau turėjo savas. „Konfliktų, suprantama, nebuvo, tačiau naujai atvykusiųjų ir senbuvių tradicijos skyrėsi. Parapija, mano supratimu, – tai ne vien bažnyčios pastatą sekmadieniais ar švenčių dienomis lankančių tikinčiųjų grupė... Parapijos nariai bendrauja tarpusavyje visais gyvenimo klausimais, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais, kartu švenčia santuokas, mini mirusiuosius, buriasi tautinių, religinių bei asmeninių švenčių metu. Parapija – tai šeima...“ – po penkių dešimtmečių „Tėviškės“ parapijos pradžią prisimins K. Vėlius.  

 Kartu nuo 1951 m. Čikagoje buvo kuriama ir Mažosios Lietuvos draugija, K. Vėlius tapo jos pirmuoju vadovu, vėliau buvo aktyvus valdybos bei tarybos narys. 1985 m. drauge su kitais įkūrė Mažosios Lietuvos fondą, kurio tikslas – leisti knygas apie visą Mažąją Lietuvą. Buvo fondo valdybos ir tarybos narys, kurį laiką – fondo tarybos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo ir kitoje išeivijos veikloje, buvo Vidurio Vakarų lietuvių bendruomenės valdybos narys, darbavęsis švietimo skyriuje. Asmeninėmis lėšomis parėmė brolio kun. Alfredo Vėliaus (1918–2009) į lietuvių k. išverstos Biblijos leidybą (pirmasis leidimas 1988 m.).

 Įsikūręs Čikagoje, K. Vėlius baigė inžinerijos mokslus, o neilgai trukus ėmėsi nekilnojamojo turto verslo, kuriam skyrė daugiau nei keturiasdešimt savo gyvenimo metų. Prieš išeidamas į pensiją 1996 m., vienu metu buvo trijų prekybos centrų savininkas.

 Lietuvoje po keturiasdešimt aštuonerių metų pirmą kartą apsilankė 1989 m.  Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, čia viešėjo nuolat, dosniai rėmė liuteronų parapijų atsikūrimą ir bažnyčių restauravimą, knygų leidybą, kultūros ir labdaros veiklą. Jo paramos sulaukė Marijampolės, Pagėgių, Rusnės, Šakių, Vilniaus, Vyžių ir daugelis kitų Lietuvos ev. liuteronų parapijų. Itin dosnia auka K. Vėlius parėmė Palangos naujosios bažnyčios statybą. Už nuopelnus LELB jam suteikė Mažosios Lietuvos patriarcho ir Konsistorijos garbės nario vardą.

 2002 m. K. Vėlius išleido autobiografinę knygą „Dvyliktoji diena“, kurioje smulkiai aprašė savo gyvenimo kelią, pašvęstą Tėvynei ir Bažnyčiai: „...visas mano keturiasdešimties metų ir gana rezultatyvus triūsas neturėtų nei grašio vertės, jeigu nepasitarnautų Tėvynei ir mano tikėjimo Bažnyčiai. Jau taip surėdytas pasaulis, kad dvasinių vertybių neišreikši, nesuteikęs joms medžiaginės formos. Bet, ačiū Dievui, turėjau tikslą ir viltį, jog ateis nepriklausomybės laikas jį įgyvendinti. Kiekvienas privalome įdėti savo indėlį į Tėvynės ateitį. Mes gi, vaizdžiai tariant, esame josios bitės, o ji mums visiems turėtų būti tarsi korys. Tik tuomet ji įgytų tikrąją savo nepriklausomybę.“

 Išeivijos visuomenė su K. Vėliumi atsisveikino nuo kovo 12 d. „Tėviškės“ lietuvių ev. liuteronų parapijoje. Kovo 13 d., penktadienį, laidotuvių apeigoms vadovavo LELB vyskupas Mindaugas Sabutis, dalyvavo „Tėviškės“ parapijos kunigas Liudas Miliauskas, buvęs „Tėviškės“ parapijos klebonas, vyskupas emeritas Hansas Dumpys, Ziono parapijos kunigas dr. Valdas Aušra. Tarp gausių svečių buvo ir Misūrio Sinodo Liuteronų Bažyčios atstovas Hans Springer iš Rytų Ajovos apygardos. Ajovos liuteronai reikšmingai prisidėjo statant Palangos bažnyčią.

 Kurtas Vėlius palaidotas Tautinėse lietuvių kapinėse, kuriose ilsisi velionio mama bei brolis. Jo atminimas iškilmingai pagerbtas „Tėviškės“ parapijos sekmadienio pamaldose kovo 15 d.

 „...palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“ (Apr 14,13).

 „Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.3



 
« October 2024 »
MoTuWeThFrSaSu
 
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31