Švęsdami Palmių, arba Verbų, sekmadienį prisimename įvykį, kai mūsų Viešpats žengė į Jeruzalę ir buvo pasitiktas kaip karalius. Liaudis, sužinojusi, kaip Jis prikėlė iš numirusių savo draugą Lozorių, akimirkai tartum suvokė, kad pas juos ateina Tas, kuris turi galią prieš mirtį ir kuris yra tas lauktasis, kuris pagaliau užimsiąs pažadėtąjį Dovydo sostą ir išgelbėsiąs savąją tautą. Mes žinome, kad Jėzaus įžengimas į šventąjį miestą buvo Jo ėjimas į Kryžiaus kelio kančią.
Po kojų klojamos palmės kaip pagarbos ženklas didiesiems pasitiko Jį, liudydamos laisvą žmonių apsisprendimą pasveikinti ateinančią Viltį. Tai nebuvo religinio elito programa. Iš elito lūpų nuskambėjo žodžiai „Visa tauta su Juo“ ir planas, kaip sunaikinti „priešininką“, taip išsprendžiant galvosūkį, kaip susitvarkyti su nepalaužiamu maištininku, griaunančiu, kaip jiems atrodė, religijos pamatus.
Marksistine terminologija kalbant, galima būtų pasakyti: į gatves išėjo „masės“. Arba XX a. psichologų terminais – „minia“ su sava psichologija. Minia pagarbino, minia suprato. Bet po keleto dienų mes regime tą pačią minią, elito sukurstytą, šaukiančią: „Ant kryžiaus Jį!“
Nors evangelijų liudijami įvykiai nutolę nuo mūsų laike, bet kartu yra labai artimi. Labiau, nei gali mums atrodyti. Šiandien tūlam civilizuotam piliečiui be galo įžeidžiantis atrodytų pasakymas, kad jis priklausąs miniai ar masėms. Juk mes visi esame įtikinėjami, jog esame (Gogolio žodžiais) „dideli originalai“, nes patys galime spręsti, kas teisinga, vertinga, „šiuolaikiška“ arba atvirkščiai.
Garsaus dainininko F. Sinatros atlikta daina „My Way“ (turbūt geriausia versti – „Savaip“) puikiausiai atspindi mūsiškį pasaulį ir tai, kaip mes tampame „dideliais originalais“. „I do it my way“ (darau savaip) skatina mus vertinti save, kaip be galo savitą asmenybę: su „Apple“ laidais iš ausų arba tų laidų niekinimu, su hamburgeriu arba kebabu ant stalo, su citatomis tipo „opiumas liaudžiai“, asmeniniu krikščioniško (į)tikėjimo liudijimu, kryžiaus karų ar inkvizicijų statistika, tautiniu, socialiniu, ekologiniu ir panašiu angažuotumu mes tarsi jaučiamės besielgią „savaip“, kaip unikalios asmenybės. Bet kame unikalumas, jei atkartojama tai, ką daro milijonai ar net milijardai žmonių? Kur atsiskleidžia „savaip“, kai kartojame tai, ką jau kažkas yra sumąstęs, parašęs ir taip pat unikaliai kartoja?
Gal tik emociniame lygmenyje, be įmantrių frazių ir džiaugsminga širdimi „savaip“ Jėzų sveikino asmenybės, kurios vis tik tebuvo masė, minia. Nuoširdžiai ir aistringai kryžiavo jį asmenybės, bet jie tebebuvo minia. Savo emocijų, elito, piktosios dvasios valdoma minia. O kur buvo „savaip“? Pirmiausia – Dievas, kuris unikaliai, tikrai savaip atpirko pasaulį – parodė autentišką meilę. Prie kryžiaus likusios moterys ir mokinys, kai visi išsivaikščiojo – jie liko. Jie pasielgė tikrai savaip, nes pajuto, o gal įminė esminę žmogų ir Dievą jungiančią giją – meilę, kuri plūsta iš širdies į širdį. Meilę, kuri atiduoda ir ir priima besąlygiškai. Tiesiog taip. Paprastai ir kartu kilniai.
Mūsų gyvenimai, visa esybė – siela, dvasia ir kūnas trokšta grįžimo iš tremties, nutolimo ir vienatvės. Raktas į tokį grįžimą yra širdis ir suvokimas, kad vienintelis autentiškas, unikalus ir nepakartojamas būdas pasitikti Dievą yra paprastas širdies ir viso gyvenimo – praeities, dabarties ir ateities, ištiesimas ir atidavimas Dievui ir Jo meilei. Nes tik Jis mus priima ir myli tokius, kokie esame. Jis priima mus su besąlygiška meile, nes pažįsta mus geriau nei bet kas šiame pasaulyje, nes dėl mūsų, dėl manęs Jis nužengė į šį pasaulį, kentėti, mirti ir prisikelti. Pirmoji liuteronų giesmyno giesmė (skirta Adventui) daugelį metų yra giesmių klasiko Paulo Gerhardt'o 17 .a sukurta giesmė, kur skamba tokie žodžiai:
O, kaip galiu vertingai
Priimti aš Tave,
Tave, kurio širdingai
Seniai jau laukiame?
O, Jėzau, duok malonę,
Išmokyki tikrai,
Kaip man Tave, Valdove, Priimti pagarbiai. („Krikščioniškos giesmės“, 1)
Vyskupas Mindaugas Sabutis
