Sekmadienio homilija. Neteisiųjų likimas
Edvardas Munchas „Šauksmas“
Edvardas Munchas „Šauksmas“

Vysk. Mindaugas Sabutis

Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių. Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! (Izaijo knyga 5,1b-2.4.7b)

Prieš 2700 metų per pranašą Izaiją paskelbti Dievo žodžiai kalba apie Jo lūkesčius Izraelio tautos atžvilgiu. O ir visa Senojo Testamento istorija liudija apie Dievo rūpestį savo žmonių gyvenimu. Ne pasyvų susirūpinimą, bet Jo dalyvavimą žmonijos ir kiekvieno žmogaus istorijoje. Su rūpesčiu susijęs ir lūkestis, kad Jo parodyta meilė ir apreikšta valia leis žmonėms gyventi ramų ir taikų gyvenimą Dievo Artumoje.

Ar Dievo liūdesys panašus į tirono ar diktatoriaus, pražudžiusio milijonus žmonių, liūdesį, kad tauta jo nemyli? Arba nuostabą žmogaus, didžiąją gyvenimo dalį savanaudiškai ir pagiežingai kenkusio kitiems, kai jis apsižiūri esąs vienišas ir visų apleistas?

Dievo liūdesys kitoks. Jo rūpestis susijęs su kenčiančiu žmogumi, nes atsitraukimas nuo Dievo meilės pagimdo liūdesį, skausmą ir mirtį. Pabėgdamas nuo Dievo, žmogus (žmonės) patys save pasmerkia skausmui. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! „Kraujas“ ir „klyksmas“ liejasi iš žmogaus kūniškų ir sielos žaizdų – kai mylimas vynuogynas neduoda vaisiaus, jis pats save skausmingai naikina.

Senojo Testamento pasakojimas nėra toks tolimas ar svetimas, kaip mums gali atrodyti. Skaitome, žiūrime, patiriame tą patį „kraują“ ir „klyksmą“ savoje kasdienybėje. Šią žmonijos nuotaiką puikiausiai atspindi informavimo priemonės, pateikiančios vis įstabesnių skausmo ir nevilties paveikslų. Kad ir kasmetinės spaudos fotografijos konkurso laimėtojai:  http://www.archive.worldpressphoto.org/years.

Kone kiekvienais metais nuotrauka–nugalėtoja demonstruoja karą, skurdą, skausmą – žmonijos klyksmą ir neviltį. Ir tai teisingas vaizdas, iliustruojantis nuo mūsų protėvių nuopuolio patiriamą tikrovę. Kas gi slypi už kiekvieno kadro? Žmonių sprendimai. Kaip pirmieji žmonės, nusprendę patys tvarkyti savo gyvenimą, pasmerkė save ir palikuonis nuodėmės valdžiai ir mirčiai, taip ir pranašo Izaijo, ir mūsų dienomis kančia yra kuriama paties žmogaus, kuris savo valią, ideologiją, sukurtą ateities viziją ar interesus (asmeninius, partinius, geopolitinius) pastato vietoj Dievo meilės.

Šiomis dienomis regime toliau „progresuojantį mokslą“, raginantį vardan „problemų sprendimo“ ar „laisvės“ žudyti neparankų žmogų. Vakar – dar negimusį, o šiandien – jau ir pasaulį išvydusį. Smurtas vardan „visuomenės intereso“ nėra naujas reiškinys – daugelis ideologijų tai vykdė ir vykdo. Ir štai Dievo žodis – Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! – vėl aktualiai prabyla apie žemiško gyvenimo tikrovę.

Bet mes nesame palikti savo skausme ir neviltyje. Dieviškas gailestingumas neapleido pasaulio, bet jam apsireiškė, kai pats Kristus įžengė į jį ir atnešė šviesą tamsoje vaitojantiems žmonėms. Gavėnios laike Jo tauta – Bažnyčia apmąsto Dievo kelią žemėje. O tas kelias buvo paženklintas Jo krauju ir riksmu. Mūsų kaltes ir visą žmonijos skausmą prisiėmęs sau, Dievas nuėmė nepakeliamą nuodėmės ir mirties naštą nuo mūsų pečių. Jis pats atėjo pas mus, nepajėgiančius sugrįžti.

Krikščionio viltis nėra saviįtaiga ar vienas iš daugelio „metodų“ harmonijai ir ramybei pasiekti ar gyvenimo stresui sumažinti. Mūsų viltis – tai tikrovė, nepalyginamai didesnė už skausmą ir mirtį, nes tos tikrovės pamatas yra Gyvasis ir Amžinasis, pamilęs ir pašaukęs gyvenimui.

Kiekvienam yra tekę patirti „klyksmą“, dažnai vidinį ir labai tylų, kai gyvenime neįmanoma įžvelgti nieko šviesaus, prasmingo ar viltingo. Verta prisiminti, kad šalia mūsų vienatvės, vargo ir baimės visuomet skamba Kristaus kvietimas: Ateikite... Aš jus atgaivinsiu. Mylintis sodininkas pats tapo vynmedžiu, leisdamas mums tapti Jo šakelėmis ir Jame turėti tikrą gyvenimą, besąygiškos meilės padovanotą pilnatvę.

***
M.Sabutis yra Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas.



 
« October 2024 »
MoTuWeThFrSaSu
 
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31