Švęsdami Palmių, arba Verbų, sekmadienį prisimename įvykį, kai mūsų Viešpats žengė į Jeruzalę ir buvo pasitiktas kaip karalius. Liaudis, sužinojusi, kaip Jis prikėlė iš numirusių savo draugą Lozorių, akimirkai tartum suvokė, kad pas juos ateina Tas, kuris turi galią prieš mirtį ir kuris yra tas lauktasis, kuris pagaliau užimsiąs pažadėtąjį Dovydo sostą ir išgelbėsiąs savąją tautą. Mes žinome, kad Jėzaus įžengimas į šventąjį miestą…
Dievo liūdesys kitoks. Jo rūpestis susijęs su kenčiančiu žmogumi, nes atsitraukimas nuo Dievo meilės pagimdo liūdesį, skausmą ir mirtį. Pabėgdamas nuo Dievo, žmogus (žmonės) patys save pasmerkia skausmui. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! „Kraujas“ ir „klyksmas“ liejasi iš žmogaus kūniškų ir sielos žaizdų – kai mylimas vynuogynas neduoda vaisiaus, jis pats save skausmingai naikina.
