„Tolminkiemio sodininkas“ – naujasis priekuliškės Editos Barauskienės istorinis romanas balandžio 12 d. pristatytas Vilniaus ev. liuteronų parapijoje. Knygą pačioje jubiliejinių kun. Kristijono Donelaičio metų pabaigoje išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Po Atvelykio sekmadienio pamaldų į parapijos salę gausiai susirinkusiems klausytojams popietę vedęs parapijietis Vytautas Gocentas, taręs įžangos žodį, pristatė daugeliui pažįstamus pagrindinius prelegentus – Donelaičio draugijos pirmininką dr. Napoleoną Kitkauską, Vydūno draugijos garbės pirmininką dr. Vaclovą Bagdonavičių, knygos redaktorę Danguolę Šakavičiūtę ir autorę Editą Barauskienę. Pertraukėlėse tarp išsamių pasisakymų skambėjo muzika: baritonas Danielius Sadauskas padainavo kompozitorės Jūratės Baltramiejūnaitės vokalinių ciklų „Metų laikai“ ir „Kelionė į Tolminkiemį“ fragmentus, pianinu akompanuojant jų autorei, o parapijiečiai Augustas (violončelė) ir Benas (smuikas) Gocentai atliko keletą J.S. Bacho kūrinių.
Prelegentų pasisakymus papildė LELB vyskupas Mindaugas Sabutis, Vilniaus universiteto Senato pirmininkė prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė, autorę pasveikino skulptorė Dalia Matulaitė, kurios sukurtas rašytojos Ievos Simonaitytės paminklas „Šventvakarių Ėvė“ nuo 1997 m. puošia Priekulės centrą.
Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ (2015 05 09) popietės įspūdžiais pasidalijo Vilniuje gyvenanti grafikė Miglė Datkūnaitė:
„... D. Šakavičiūtė sakė, jog su didžiu užsimojimu Edita išvarė naują vagą K. Donelaičio tyrinėjimo dirvonuose. Moteris-rašytoja parašė galingą tekstą apie vyrą-literatūros klasiką. Palyginti galima nebent su 2012 m. išleista Aldonos Ruseckaitės knyga „Šešėlis JMM“, skirta Maironio asmenybei, bet „Tolminkiemio sodininkas“ – istorinis romanas apie K. Donelaitį, o ne kuklūs biografiniai etiudai. Skaitant Editos knygą, atsiveria sustyguotas pasaulis. Didžiulis rašytojos nuopelnas – žemiškas skaitytojo priartinimas prie XVIII a. erdvės: parodoma kultūrinė, politinė istorija, mentalinė situacija (daug atradimų katalikams, pavyzdžiui, giedojimo mokyklos). Edita meistriškai mezga platų kontekstą. Knygoje K. Donelaitis groja Bachą. Kodėl gi ne? Ar XVIII a. augo tuose kraštuose chrizantemos? Turbūt. Ir dar autorė turi drąsos sujungti Didžiąją ir Mažąją Lietuvas: į Tolminkiemį papučia vėjas nuo Vištyčio ežero, nuo Lietuvos. Ar buvo K. Donelaičio emocinis santykis su Lietuva, nežinia. Edita atsakytų šitaip: „Bet vėjas tai buvo“. Štai Kristina Sabaliauskaitė savo istoriniuose romanuose apdairiai nenaudoja tiesioginės kalbos. Edita nueina sunkesniu keliu: bando parodyti įdomią herojų kalbą. Redaktorei negirdėtas posakis „žiūrėti iš skersos“. D. Šakavičiūtė išvardijo romano „Tolminkiemio sodininkas“ pliusus: rašytoja iškelia naujų klausimų apie laiką bei K. Donelaitį. Ir žino atsakymus, teisybė yra jos.
K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose kūrėjas dr. Napalys Kitkauskas kalbėjo apie krašto aplinkos puoselėjimą, džiaugėsi, kad pavyko atstatyti bažnyčią, kleboniją, atkurti jų dvasią, kaip vėliau ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje.
Dr. Vaciui Bagdonavičiui E. Barauskienė pasirodė besanti svarbaus žanro – intuityviosios beletristikos – rašytoja: jos kūryba visada turi pagrindą, nesikerta su moksliniais faktais.
Autorė padėkojo knygos rėmėjams ir liuteronų bažnyčiai. Paskata kurti istorinį romaną apie kunigą K. Donelaitį buvo savęs įtikinimas, jog to reikia. Jei Ieva Simonaitytė neparašė, reikia rašyti. O rašyti nebuvę sunku, nes medžiagos – kalnai. Kas svarbu apie tokį žmogų? Laikas (o laikas buvo po maro), veiksmo vieta, lietuvių kalbos būklė XVIII amžiuje. K. Donelaitis nenukrito tuščioje vietoje: turėjo draugų, kaimynų, terpę savo veiklai – 1706 m. kun. Mykolas Merlinas Karaliaučiuje parašė lietuvių kunigams veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“.
Knygos „Tolminkiemio sodininkas“ pavadinimas sugalvotas knygotyrininko dr. Domo Kauno. Rašytojai sodas svarbus akiavimo prasme – uoliai, kaip sodininkas K. Donelaitis, skiepijo didaktiką į žmogų, į savo parapijiečius. Tos didaktikos nederėtų baidytis ir šiais laikais.
Kalbėdama apie tolesnius kūrybos planus, Edita norėtų rašyti „esiukus“, t. y. trumpučius esė, nes jaučianti, jog romanai nebenukonkuruos skaitymo internete. Šiai minčiai paprieštaravo prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Jos teigimu, dabar esė rašo visi, o Edita – fenomenas mūsų literatūros padangėje, kurianti dokumentinį romaną, inkrustuotą patikimomis detalėmis. Dar literatūros tyrinėtoja Dainora atkreipė dėmesį į sodų semantiką: XVIII a. tai buvo amžinojo gyvenimo, rojaus simbolis žemėje. Žinia, K. Donelaičio „Metai“ nebuvo išleisti jam gyvam esant, tad jis tikėjo, jog po savęs paliks sodą, medžius – pasitikėjo gamta, visata, aplinka.
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis maloniai klausėsi kalbų ir dėkojo rašytojai E. Barauskienei už sukurtą ryšį tarp akademikų ir žmonių.
Tad visiems, skaitysiantiems „Tolminkiemio sodininką“, didelio skaitymo malonumo ir naudos sielai!“
Pristatymo kalboms pasibaigus, dauguma popietės dalyvių neskubėjo skirstytis: vaišinosi autorės suruoštomis vaišėmis, bendravo, o prie rašytojos nusidriekė ilgoka autografą gauti norinčiųjų eilutė.
Vėliau autorė su studijų laikų draugėmis (1966 m. baigusi VPI, įgijo biologijos mokytojos specialybę) skubėjo pasivaikščioti po Vilnių: užsuko į Bernardinų sodą, apžiūrėjo Valdovų rūmus, o vakare apsilankė Filharmonijos koncerte.
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.4-5
Nuotraukos Kęstučio Puloko
