Minint Klaipėdos krašto dieną, 2015 m. sausio 15-osios vakare Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos salėje pristatyta naujausia Povilo Pukio memuarų knyga „Skersprūsio klupinis“.
Trečioji Vilniaus ev. liuteronų parapijos tarybos nario, šešiolika metų (1999–2014) redagavusio parapijos leidinį „Liuteronų balsas“, prisiminimų knyga turiningai papildo ankstesniąsias „Anuokart prie uosto“ (2007) ir „Trečias nelaimi“ (2010), tad vakaro vedėjo pagrįstai buvo pavadinta trečiąja trilogijos dalimi. Be minėtųjų knygų 2011 m. pabaigoje išėjo P. Pukio parengti „Parapijos analai: 1988–2010 “, kuriuose glaustai apžvelgiama Vilniaus ev. liuteronų parapijos istorija, pateikiamos įdomiausios „Liuteronų balso“ publikacijos.
Istorinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotoje naujojoje knygoje autorius, kurio vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo tarp Klaipėdos ir Palangos, dalijasi tų dienų prisiminimais, paskesniuose knygos skyriuose skaitytojas ras pastaraisiais dešimtmečiais rašytų biografinių vaizdelių, kelionių reportažų, poleminės publicistikos. Dalis šių tekstų buvo skelbti „Liuteronų balso“ puslapiuose. Reikšmingą knygos dalį užima autoriaus tėvo – siuvėjo Jokūbo Pukio (1895 12 05 – 1993 03 12) gyvenimo kronika, autentiška kalba paties surašyta aštuntąją gyvenimo dešimtį baigiant. Prisimenamas ir autoriaus senelis, Dievo žodžio sakytojas Martinas Pukis (1864 05 10 – 1941 01 29), kitos įdomios giminės asmenybės, per kurias atsiskleidžia platesnis to meto visuomenės paveikslas.
Atskiro paaiškinimo nusipelno knygos pavadinimas. „Skersprūsis“, matyt, nusižiūrėjus nuo šiaurės Lietuvoje paplitusio lengvai pašiepiamo apibūdinimo „skerslatvis“, reikštų valstybių paribio gyventoją, „netikrą prūsą“. „Klupinis“, anot autoriaus, – kuršiškas žodis, taip buvo vadinamas milo audinio raštas. Toks, – pasak P. Pukio, kuriam šių metų gegužę sukaks 90 metų, – tartum paties laiko skersai išilgai apmestas ir ataustas, likimo margintas, buvęs autoriaus ir jo genties kelias.
Po parapijiečio Vytauto Gocento įžangos žodžio vakaronę tradicinėmis Mažosios Lietuvos giesmėmis pradėjo jungtinis Vilniaus ev. reformatų „Giesmės“ ir Vilniaus r. „Pagirių dainorių“ choras, vadovaujamas parapijietės Janinos Pamarnackienės.
Vakaro vedėjo V. Gocento ir autoriaus P. Pukio diskusiją apie Mažosios Lietuvos istorinius išmėginimus, pajūrio liuteronų gyvenimą ir naująją knygą pastebėjimais apie jos rašymo aplinkybes papildė knygos redaktorė, Povilo žmona Silvija Lomsargytė-Pukienė. Sveikinimo ir padėkos žodžius tarė Olga Baušienė, buvusi parapijos sekmadieninės mokyklos mokytoja. Naująja knyga pasidžiaugė rašytojas Vytautas Bubnys, autorių sveikino ir kiti bičiuliai bei parapijiečiai.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas susirinkusiesiems priminė 1923 m. sausio įvykius ir Klaipėdos krašto prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos svarbą, pabrėždamas, kad be pačių lietuvininkų ryžtingų pastangų tai nebūtų buvę įmanoma.
Sutiktuvių pabaigoje autoriui gausiai dalijant autografus knygą įsigijusiems skaitytojams, susirinkusieji dar ilgai bendravo prie dosnaus vaišių stalo. Autorius užsiminė, kad galbūt sulauksime ir šios knygos tęsinio.
Kęstutis Pulokas
Nuotraukos autoriaus
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.1-2
