Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje 2015 metų vasario 4 dieną įvyko renesansinės muzikos koncertas „Tu solus Creator“ (lot. „Tu vienintelis kūrėjas“). Jame dalyvavo valstybinis choras „Vilnius“, kurio meno vadovas ir vyr. dirigentas yra Povilas Gylys, dirigentas - Artūras Dambrauskas. Kolektyvas yra daugelio festivalių, valstybinių renginių ir švenčių dalyvis, tarptautinių konkursų laureatas, įvairių kultūros projektų organizatorius. Choras yra parengęs daugiau kaip 100 stambiosios formos veikalų ir 900 smulkiojo žanro chorinių kūrinių, 9 garso juosteles, 
14 kompaktinių plokštelių bei apie 300 įrašų Lietuvos radijuje. Šiandien šis kolektyvas yra vienas brandžiausių Lietuvos profesionaliųjų chorų, garsėjantis kūrybiškumu ir meistriškumu.
Atlikėjus paruošė ir koncerte chorui dirigavo Lietuvos Muzikos ir Teatro akademijos doktorantas, valstybinio choro „Vilnius” chormeisteris Linas Balandis (nuotr.). Jis jau ne vienerius metus aktyvai užsiima kultūrine veikla Lietuvoje. Ankščiau dalyvavęs dirigentų konkursuose ir tobulinęsis meistriškumo kursuose pas žymius dirigavimo meistrus, šiuo metu aktyviai dalyvauja festivaliuose ir kituose projektuose.
Gausiai susirinkusi publika atėjo paklausyti senosios muzikos šedevrų, išgirsti gana retai Lietuvoje atliekamos muzikos. Koncerto programoje skambėjo: J. Des Prez (1450/50-1521) „Tu solus qui facis mirabilia“, G. P. Da Palestrina (1525-1594) „Stabat Mater“, W. Byrd (1540/43-1623) „Leatentur Coeli“, O. Di Lasso (1530-1594) „Salve Regina“, J. H. Schein (1586-1630) „Ich freue mich im Herren“, M. Zielenski (1550-1616) „Magnificat“ ir H. Schütz (1585-1672) „Jauchzet dem Herren, alle Welt“.
Renesanse labai reikšminga bažnytinė muzika, joje didingai bei jautriai išreiškiami biblijiniai siužetai, Dievo garbinimo ekstaziška nuotaika, todėl pasirinkta vieta - bažnytinė aplinka, itin tiko šiai muzikai atlikti, o atlikėjai sugebėjo įtraukti klausytojus į to laikmečio dvasią. XVI - XVII a. chorinei muzikai atlikti reikia lygaus, natūralaus skambėjimo. Dominuoja diatoninė, nuosekli, be didelių šuolių melodika, patogus diapazonas, patogūs intonuoti intervalai, intonacijos, nesudėtinga lygių verčių beakcentinė ritmika, konsonansiniai sąskambiai. Todėl tai – skaidraus, ramaus ir lygaus skambėjimo stilius. Sveikintina, jog choras pademonstravo susikaupimą, ramybę, universalumą ir parodė nemažai muzikinių spalvų. Įdėta daug darbo kartu ir iš dirigento, ir iš atlikėjų, kur buvo juntamas tarpusavio ryšys ir supratimas, pastangos ir rezultatai, kurie glostė ausį. Choras buvo atidus ir išpildė daugumą dalykų, ko iš jų reikalavo dirigentas.
Renesanso chorinė muzika iš pažiūros atrodytų paprasta, harmoninga ir lengvai suprantama, tačiau yra sudėtinga išpildyti dideliam kolektyvui. Choras „Vilnius“ pademonstravo dideles pastangas, tačiau vietomis jautėsi atlikėjų neužtikrintumas, pritrūko įsigilinimo į kūrinius, o tai atsispindėjo jų dainavimo manieroje: daug kur per atviras 
garsas, nevienodai tariamos balsės. Dainavimo stilius, atliekant renesanso kūrinius, yra savitas, jautresnis ir subtilesnis, kurio trūko choro atlikime. Garsas dažnai buvo statiškai, grubokas ir vietomis pernelyg stiprus. Trūko derėjimo ir lengvumo dainavime. Galbūt buvo per mažai laiko visoms užduotims įveikti. Skirstant atskirus chorus (H. Schütz „Jauchzet dem Herren, alle Welt“) nebuvo balanso tarp jų, todėl buvo tarsi nedidelė „sumaištis“ atliekant šį kūrinį.
Verta paminėti pačius choristus, kurie stengėsi išpildyti dirigento reikalavimus, tačiau pritrūko nuotaikos ir paprasčiausių emocijų veiduose. Norėjosi daugiau „ėjimo“ kartu su vadovu, pakeltų ir besidominčių akių. Kaip jau minėjau, galbūt laiko stoka trukdė pilnavertiškai įsijungti į muzikavimą kartu.
Programa sudėta iš gerai žinomų renesanso muzikos chorinių kūrinių, kuriuos bandoma sudėlioti taip, kad skambėtų kontrastiškai, skirtingai, tačiau buvo daug vienodumo, visas koncertas skambėjo kaip vienas didelis kūrinys su panašiai skambančiomis dalimis. Tame laikotarpyje galima rasti daug įdomios, kitokio skambėjimo chorinės muzikos, iš kurios galima paieškoti daugiau kontrasto, pridėti kitų kompozitorių kūrybos, surasti ir pateikti įvairovės, kas būtų suteikę koncerto eigai gyvumo, neįprastumo.
Džiugu tai, jog choras „Vilnius“ stengiasi būti universalus, įvairus ir puoselėti muziką nuo senųjų iki šiuolaikinių opusų, ir norėtųsi pasidžiaugti, kad kolektyvas skleidžia muzikavimą, chorinę kultūrą Lietuvoje. Linkime kūrybinės sėkmės, tikėjimo savo veikla ir chorinės muzikos plėtojimu, parodant, kad ši muzika yra vertinga ir turtinga savo kalba.
Ingrida Rudaitytė
Šaltinis: choras.lt
