Šių metų kovo 11 d. Liuneburge (Vokietija) po kelerių metų pertraukos duris vėl atvėręs Rytų Prūsijos muziejus, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę, pakvietė į fotografės Claudios Heinermann parodos „Wolfskinder“ („Vilko vaikai“) atidarymą.
Liuneburgo Rytų Prūsijos muziejus gerai žinomas tiems, kurie domisi Vokietijos ir kaimyninių šalių istorija. Šio muziejaus programoje – parodos, skaitymai, diskusijos istorinėmis temomis. Ne vienas muziejaus renginys buvo skirtas istoriniams Vokietijos ir Lietuvos ryšiams. Švenčiant kun. Kristijono Donelaičio jubiliejinius metus, čia buvo surengtas vakaras, kurio metu nagrinėta mūsų dainiaus kūryba, pernai muziejuje surengta Arvydo Baryso filmo „Tarp keliaujančių kopų“, skirto Nidos menininkų kolonijos istorijai, peržiūra. Šiemet kovo 21 d. muziejuje bus pristatytas į vokiečių kalbą išverstas Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“.
Kovo 11 d. lankytojams duris vėl atvėrusio muziejaus erdvėse eksponuojama pirmoji paroda skirta vadinamųjų vilko vaikų tematikai. Olandijoje gyvenanti vokiečių fotografė Claudia Heinermann savo nuotraukose pasakoja apie sudėtingus po karo Lietuvoje prieglobsčio ieškojusių „vilko vaikų“ likimus. Kai 1944–1945 m. sovietų armija užėmė Rytų Prūsijos teritorijas, tūkstančiai vaikų, likusių be tėvų, kęsdami badą ir sovietų persekiojimus, bėgo į Lietuvą, tikėdamiesi čia surasti maisto ir darbo. Ne vienas jų buvo priglaustas lietuvių valstiečių šeimose, suteikiant vaikui lietuvišką tapatybę liudijantį dokumentą, nes vokiška kilmė kėlė grėsmę ne tik vaikui, bet ir jį priglaudusiai šeimai. Dalis vilko vaikų pamiršo savo vokiškąją kilmę ir vokiečių kalbą ir tik po 1990 m. vėl atrado savo išdraskytas šeimas ar gimines Vokietijoje. Šios istorijos ir pasakojamos Claudios Heinermann fotografijose. Prieš tai ji kartu su žurnaliste Sonya Winterberg vykdė projektą „Sakytinė istorija“ (Oral History), kurio metu keletą kartų lankėsi Lietuvoje ir susitiko su čia gyvenančiais „vilko vaikais“, kalbėjosi apie jų vaikystės patirtis, slapstymąsi ir gyvenimą už geležinės uždangos, priverstinai pamiršus savo šaknis, ilgintis šeimos ir giminių.
Fotografė prisimena: „Kai 2011 metų pavasarį sužinojau apie vilko vaikus, buvau giliai sujaudinta ir nustebusi, kad iki tol apie tai nieko nebuvau girdėjusi. Nuo to laiko vilko vaikų likimų pamiršti nebegalėjau.“
Parodos atidaryme sveikinimo žodį tarė LR ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis. „Lietuva prieš 26 metus paskelbusi Nepriklausomybę svariai prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos“, – pažymėjo diplomatas. Jis padėkojo Rytų Prūsijos muziejui už istorinės atminties apie Lietuvos ryšius su Rytų Prūsija puoselėjimą. „Vilko vaiko“ patirtimi pasidalijo tokio likimo žmones vienijančios draugijos „Edelweiß“ vadovė, Vilniaus ev. liuteronų parapijos narė Alfreda Kažukauskienė (Luise Quitsch).
Kovo 12 d. pavakare muziejuje surengta vieša diskusija, kurioje apie vilko vaikus pasakojo parodos kuratorė, fotografė Claudia Heinermann, žurnalistė Sonya Winterberg, vilko vaiko likimą išgyvenusi Alfreda Kažukauskienė ir Šiaurės-Rytų instituto (Nordost-Institut) direktorius dr. Joachimas Tauberis, diskusiją vedė Rytų Prūsijos muziejaus direktorius dr. Joachimas Mähnertas.
Keliaujančią parodą „Vilko vaikai“ Liuneburgo Rytų Prūsijos muziejuje aplankyti galima iki gegužės 29 d. adresu: Heiligengeisttstr. 38, 213354 Liuneburgas.
Muziejaus interneto svetainę rasite čia: www.ostpreussisches-landesmuseum.de
Daugiau informacijos: www.wolfskinder.eu
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.3
