Bažnyčioje – pažintis su mandolina
 S. Loetzkė mandolinos garsais džiugino vilniečius
S. Loetzkė mandolinos garsais džiugino vilniečius

   Rugsėjui baigiantis Vilniaus ev. liuteronų bažnyčioje jau trečią kartą klausytojus į praeitį nukėlė mandolina – taurus, bet šiandienos atlikėjų rankose retai skambantis instrumentas. Nors iš tapybos darbų daugiau matyta rūmų ar dvaro aplinkoje, mandolina, pasak atlikėjų, dūzgenančiu subtiliu garsu dera ir su vargonų skambesiu bažnyčioje. Sekmadienį, rugsėjo 27 d., šis instrumentas skambėjo parapijos pamaldose, o rugsėjo 25-osios vakarą kvietė įsimintinas svečio iš Danijos Stephano Loetzkės (mandolina) drauge su vargonininku Gediminu Kvikliu ir sopranu Monika Kučinska surengtas klasikinės muzikos koncertas.     

   Jau ketvirtus metus su mandolinos ir smuiko virtuozu Stephanu Loetzke sostinės ev. liuteronų bažnyčioje koncertuojantis pianistas ir vargonininkas Gediminas Kviklys šiuo bendradarbiavimu labai patenkintas. „Liuteronų bažnyčios akustika puiki, labai intymi aplinka, aido tiek, kiek reikia. Be to, Stephanas kiekvieną kartą atsiveža įdomios, negirdėtos muzikos, daugiau orientuotos į Skandinavijos regioną: švedų, danų, šiaurės vokiečių kompozitorius. Būtent šio kolegos dėka labai praturtinau save ir papildžiau repertuarą visa plejada nežinotų autorių, atradau daug gražių klasicizmo-romantizmo sandūros kūrinių, sukurtų tuo pačiu laikotarpiu, kai gyveno mūsų toks mylimas Oginskis“, – teigė žinomas lietuvių atlikėjas.

 

Lietuvoje mandolina liko egzotika

   Koncerto išvakarėse sklaidydamas S. Loetzkės atsiųstą natų pluoštą, G. Kviklys vėl džiaugėsi iki tol nematytais baroko ir klasicizmo laikotarpio kūriniais, sukurtais Carlo Cerere ir Vincent Neulingo, taip pat šių dienų kompozitoriaus Hanso Galo ir paties S. Loetzkės partitūromis. Pasak pašnekovo, smagu, kad praėjusiais metais per pasirodymus griežęs smuiku ir altu, šiemet kolega vėl grįžo prie labai originalaus ir Lietuvoje praktiškai koncertuose nenaudojamo instrumento – mandolinos. „Mandolinos buvo naudojamos nuo baroko laikų, pelnė didelį populiarumą, turi savo klasikos kūrinių repertuarą, bet pas mus taip ir liko egzotika iš XIX a. Mat to amžiaus pabaigoje išsilavinusioms panelėms mandolina buvo kaip ir privalomas instrumentas, – aiškina atlikėjas. – Netgi mano paties viena iš tetų, kažkada sulaukusi savo labai garbaus jubiliejaus, išsitraukė mandoliną ir prisiminė keletą kūrinių.“

 Gerai pagalvojęs, G. Kviklys prisipažįsta Lietuvoje neturįs nė vieno pažįstamo kolegos, kuris grotų mandolina. Sako, pačiam buvęs atradimas, kad mandoliną, panašiai kaip gitarą, galima panaudoti kaip solinį instrumentą ir juo atlikti sudėtingus daugiabalsius kūrinius. Tik patį pirmą kartą, grojant su S. Loetzke, esą reikėjo gerokai prisiderinti: nuimti garsą, kad ir pianinu pritariant, nes mandolina – labai intymus instrumentas. Atrodytų, skleidžia tik dūzgenantį garsą, tačiau iš tiesų ja galima daug ką atlikti virtuoziškai.

 

Pažintis užsimezgė Vokietijoje

   Už šią praturtinančią pažintį su S. Loetzke lietuvių atlikėjas dėkingas Vilniaus ev. liuteronų parapijos vargonininkei Astai Saldukienei. O šioji savo ruožtu mena, kiek daug Stephanas jai padėjo, kai Berlyne teko studijuoti bažnytinę muziką Paul Gerhardt Stift diakonijos centre.  Papildomai čia padirbėti ateidavęs kompozitorius ir atlikėjas lietuvę gelbėjo nuo varginančių repeticijų šaltoje bažnyčioje. „Suroganizuodavo man didžiulį elektroninį instrumentą, turintį praktiškai tiek pat oktavų kaip ir fortepijono klaviatūra, kurį parsinešusi į kambarį diakonijos centre ir pasitylinusi galėdavau repetuoti iki gilaus vidurnakčio, netrukdydama už sienos gyvenančios diakonisės“, – dabar jau tolimus 1993–1995 m. prisimena A. Saldukienė.

   Kaip pažymi vaisingai muzikų draugystei padėjusi užsimegzti vargonininkė, per kelis pasirodymus Vilniuje S. Loetzke jau suformavo savo publiką – ateina nuolatiniai klausytojai ir atsiveda draugų, o po koncerto visi išsiskirsto nenusivylę ir atradę kažką naujo. „Jeigu publika auga kartu su atlikėju kiekvienais metais – vadinasi, koncertai yra pavykę, – teigia ji. – Juolab kad mandolina – nepopuliarus instrumentas, jo tikrai neišgirsi kiekvieną dieną. Šiais laikais ja groti moko tik keli entuziastai: po vieną Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Rusijoje. Atėję į Stephano koncertus, žmonės kažkuria prasme grįžta į praeitį, nes daugelio senelis ar tėvas yra groję mandolina.  Susigraudina, nes senovėje šis instrumentas buvo populiaresnis ir prie jo prisiliesdavo daugiau žmonių. Šiųmetis koncertas baigėsi tokiais atlikėjo žodžiais: „Jau dabar galiu pažadėti jums, kad pasimatysime po metų“. Taigi Stephanas veikiausiai mus ir toliau ves pažinties su mandolina keliu, augindamas gerbėjų būrį.

  Skaidrė Vainikauskaitė

 „Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.10-11

 



 
« March 2024 »
MoTuWeThFrSaSu
    
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31