Vilniuje 2016 metų liepos 7 dienos rytą, eidama aštuoniasdešimt aštuntuosius metus, ramiai užgeso Rūta Ksaverija Žičkytė-Barysienė.
Rūta gimė 1929 m. balandžio 2 d. Šeduvoje, inteligentų šeimoje. Jos tėvas buvo pašto viršininkas, domėjosi astronomija, istorija. Mama aukštųjų mokslų nebaigė, tačiau turėjo platų akiratį bei gilios gyvenimiškos patirties: dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jai teko gyventi Rygoje, Petrapilyje, ten – bendrauti su tautinio atgimimo šviesuomene. Revoliucija užgriuvo Maskvoje.
Šeima pasižymėjo tolerancija įvairiausioms tikyboms ir pažiūroms – namuose lankėsi rabinai ir kunigai, tautininkai ir kairiųjų pažiūrų žmonės. Dažni svečiai čia buvo ir istorikas Adolfas Šapoka bei gydytojas, žymus anatomas, profesorius Jurgis Žilinskas.
Rūta Šeduvos gimnaziją aukso medaliu baigė jau nugriaudėjus Antrajam pasauliniam karui, 1950 metais. Karo baisumai, pokario raudonasis teroras negalėjo neatsiliepti jaunos ir gabios merginos sveikatai – dėl sunkios tuberkuliozės kelerius metus gydytasi Romainių sanatorijoje. Laimei, gerų žmonių dėka pavyko gauti tuo metu vienintelį veiksmingą vaistą – streptomiciną. Liga atsitraukė.
Rūta studijavo Vilniaus universitete, Istorijos-filologijos fakultete, kurį sėkmingai baigė. Studijų metais ji pradėjo bendradarbiauti spaudoje, vėliau dirbo „Jaunimo gretų“, „Tarybinės moters“ žurnaluose, laikraštyje „Tiesa“. Rašyti straipsniai moralės, kultūros temomis sulaukdavo didelio skaitytojų dėmesio ir plataus atgarsio. Metas, kai dirbta žurnalistikos srityje, sutapo su „atšilimo“ laikotarpiu. Taigi Rūta, kaip ir ne vienas lietuvių inteligentas, tuomet vylėsi, kad papūs nauji vėjai, rasis daugiau laisvės. Atrodė, jog žurnalistika gali bent šiek tiek pakeisti pasaulį ir padaryti jį teisingesnį, geresnį. Deja, iliuzijoms teko žlugti kartu su „atšilimu“, ir ji nusprendė pasukti kitu keliu – įstojo į aspirantūrą Vilniaus universitete. Baigusi studijas, šioje aukštojoje mokykloje daugiau kaip trisdešimt metų dėstė filosofiją. Už išmintį, jautrumą, subtilumą buvo mėgiama studentų bei kolegų. Ji gilinosi į Senekos, Marko Aurelijaus, Aurelijaus Augustino veikalus, tačiau labiausiai atsidavė Imanuelio Kanto studijoms. Skaityti pranešimai mokslinėse konferencijose, skelbti straipsniai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto leidiniuose „Filosofija“, „Problemos“.
Rūta Žičkytė-Barysienė anksti įsijungė į atsikūrusios Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos gyvenimą, buvo parapijos tarybos leidinio „Liuteronų balsas“ redakcinės kolegijos narė (1994–1997). Vėliau kartu su kitais redagavo ir Vilniaus ev. liuteronų parapijos diakonijos metraštį „Vilniaus Sandora“, kurio 6-ame numeryje 2002 metais, kreipdamasi į skaitytojus, rašė: „Stiprybės visiems, kurie eis ir toliau garbingos Vilniaus liuteronų bendruomenės keliais, kurie aiškiai matys jos labai svarbius tikslus šiuolaikinėje visuomenėje. Ištvermės visiems, kurie gražiais darbais ir toliau gaivins žemę ir jos keliuose pavargusius, sužeistus ir pažemintus žmones“.
Užaugino sūnų Dobilą, gydytoją. Amžinojo poilsio atgulė Vilniuje, Antakalnio kapinėse, šalia vyro Mindaugo, žurnalisto, redaktoriaus.
