2017 m. kovo 15 d. eidamas 92-ius metus po sunkios ligos amžinybės keliu išėjo Povilas Endriejus Pukys, laikraštininkas, atsiminimų rašytojas, buvęs Vilniaus ev. liuteronų parapijos tarybos narys, parapijos žurnalo „Liuteronų balsas“ redaktorius.
Povilas Pukys gimė 1925 m. gegužės 10 d. Palangoje, nuo 1932 m. augo Vitėje greta Klaipėdos uosto, mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Kraštą 1939 m. aneksavus Vokietijai, sugrįžo į Palangą.
Nuo 1944 m. pradėjo dirbti. Po karo jaunuolis atkeliavo į karo veiksmų nuniokotą Vilnių. Išlikusiose miesto gatvėse ir namuose žiojėjo karo žaizdos, – buvo ženklų, kad visam kam šiame mieste nebeliko vietos ar galimybės išgyventi. Žiaurus likimas neaplenkė ne tik gatvių, namų, bet ir jų privataus gyvenimo. Iš namų, bažnyčių, bibliotekų, knygynų be skrupulų buvo surinktos ir nacionalizuotos knygos. Iškilo netikėtas keblumas – nugalėtojai, naujieji ideologinių struktūrų tarnautojai, o vakarykščiai frontininkai nemokėjo vokiečių kalbos. Prie knygų lentynų įkurdino šią kalbą gerai mokėjusį Povilą, – turėjo išversti knygų antraštes, trumpai apibūdinti jų turinį. Žinia, tuomet smalsiam jaunuoliui pavyko keliolika knygų pasikišti po skvernu ir parsinešti į savo būstą. Šiandien jos – prieškarinio Vilniaus ir apylinkių Vakarų kultūros liudininkės.
Atkakliai siekė ir aukštojo išsilavinimo, – 1949 m. baigė teisės studijas Vilniaus universitete, o 1956 m. lituanistiką Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Sukūrė šeimą su Silvija Lomsargyte, užaugino sūnų Žilviną Martyną ir dukterį Pauliną Eglę.
Ilgus metus dirbo žurnalistu laikraščiuose ir žurnaluose „Komjaunimo tiesa“, „Jaunimo gretos“, „Literatūra ir menas“, „Šluota“, „Kinas“, Lietuvos televizijoje. Išpopuliarino redaguojamą savaitraštį „Kalba Vilnius“ – spausdino lenkų, jugoslavų iliustruotų žurnalų tekstus ir iliustracijas, serbų pjeses, propagavo „Vilniaus bokštų“ estradinių dainų konkursą, džiazo muziką ir kita. Tačiau savaitraščio aktualus turinys užkliuvo ir 1968 m. spalyje redaktorius P. Pukys buvo priverstas palikti redakciją. Nuo 1968 dirbo Lietuvos kino studijos Dokumentikos sektoriaus redaktoriumi, vėliau – vyriausiuoju redaktoriumi. Parašė scenarijų, dokumentinių filmų tekstų. Nuo 1979 m. režisavo užsakomuosius filmus. Tapo Lietuvos kinematografininkų sąjungos nariu.
Atgimimo metais Pukių namas Palangoje, Maironio g. 25 perleistas liuteronų parapijai – čia nuo 1993 m. veikė Maldos namai iki 2012 07 14 buvo pašventinta nauja Palangos bažnyčia. Tai susišaukė su Pukių giminės veikla – senolis Martynas Pukys (1864–1941) buvo ūkininkas, surinkimininkas bei sakytojas, o tėvas Jokūbas Pukys (1895–1993) – Klaipėdos, Palangos ir Kretingos liuteronų bendruomenių veikėjas, nuo 1939 m. su žinomu Klaipėdos krašto veikėju Jurgiu Lėbartu atkūręs Palangos parapiją, dalyvavęs pirmajame pokario (1955) bažnytiniame Sinode.
P. Pukys buvo Vilniaus ev. liuteronų parapijos tarybos narys (1998 12 05 – 2015 04 19), o 1999 – 2014 m. ir žurnalo „Liuteronų balsas“ redaktorius, sudarė metraštį „Parapijos analai: 1988–2010“ (2011), kuriame pateikiamos įdomiausios „Liuteronų balso“ publikacijos, trumpai supažindinama su Vilniaus ev. liuteronų parapijos istorija nuo XVI a., primenami svarbiausi atsikūrusios parapijos gyvenimo faktai. P. Pukio gyvenimo atsiminimai, liudijimai, apmąstymai išleisti keliomis knygomis: „Anuokart prie uosto“ (2007), „Trečias nelaimi“ (2010), „Skersprūsio klupinis“ (2015), „Maumo sapalai“ (2017), vienoje jų buvo įterpti ir tėvo Jokūbo Pukio prisiminimai. Apie režisierių ir operatorių Robertą Verbą rašė R. Oginskaitės knygoje „Nuo pradžios pasaulio“ (2010), režisierių Henriką Šablevičių – R. Rakauskaitės knygoje „Šoblė“ (2010).
Aktyviai dalyvavo parapijos senjorų veikloje, turėjo ir vaidintojo gebėjimų. Atmintyje išliko Velykų šventė, kurios metu parapijos senimas suvaidino šiam laikui skirtą biblinį vaidinimą, susilaukusį nusistebėjimo, aplodismentų ir padėkos žodžių.
P. Pukio gyvenimą nuolatos lydėjo, laikraščiai, žurnalai, knygos. Povilas žadėjo kada atsinešti ir keletą anuomet pokaryje išsaugotų vokiškų knygų į pamaldas Vilniaus liuteronų bažnyčioje. Ten yra stalas, ant kurio maldininkai ar kiti svečiai gali pasirinkti naujos spaudos, knygų. Prie jo sėdėdavo laikraštininkas Povilas, kilęs iš Palangos ir Klaipėdos. Čia pasikalbėti sustodavo dažnas maldininkas, parapijietis ar atvykėlis. Paskutinio pokalbio metu Povilas pasisakė, kad užbaigė rašyti dar vieną knygą, bet nebeturi jėgų jos sutiktuvėms, paskleidimu į viešąsias skaitymo vietas – pokalbininkai ne tik pasidžiaugė, bet ir pasižadėjo tai atlikti. Stasio Lipskio „Žuvėdros“ leidyklos pranešimuose paminėta ir naujausioji Povilo Pukio knyga.
Taigi, tebestovi laikraštininko Povilo stalas. Jis taip ir vadinamas – Povilo stalas. Neužilgo čia atkeliaus naujoji knyga, o autorius – jau bus išėjęs...
„
