2016 m. rugpjūčio 24 d. Vilniuje į Amžinybę iškeliavo Ilma Rūta Anelauskienė (g. Ašakaitė).
Buvo gimusi 1930 m. rugsėjo 13 d. pasiturinčių ūkininkų latvių Pauliaus ir Matildos Ašakų šeimoje prie Latvijos-Lietuvos sienos, Zarasų rajone. Augo kartu su vyresniuoju broliu Jonu prie didžiulio Samanių ežero Rimšiškių vienkiemyje mylima ir lepinama. Lankė Zarasų gimnaziją. 19-os metų (1949 m.) – su mokykline uniforma – buvo ištremta į Sibirą, Baikalo ežero Olchono salą, kur kartu su kitais Pabaltijo tremtiniais gaudė žuvį – omulį.
Sibire Ilma susipažino su lietuviu, klieriku Vytautu Anelausku – dainose gimė meilė, jauna šeima susilaukė dukrelės Laimutės (1954 m.) ir sūnelio Raimondo (1957 m.). Deja, džiaugsmą lydėjo didelis skausmas – sūnelis 8 dienų amžiaus mirė.
Po beveik 10 tremties metų šeima grįžo į Lietuvą, pradėjo gyvenimą nuo pradžios. Ilma dirbo Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institute, tvarkė patarlių katalogą. Kolegų gerbiama ir mylima išdirbo iki 70 metų amžiaus.
Drauge su vyru Vytautu, su kuriuo petys į petį laimingai pragyveno beveik 60 metų, išaugino dukrą Laimutę – kalbininkę, Latvijos universiteto ir Helsinkio universiteto asoc. profesorę, džiaugėsi anūkų – baltisto Pauliaus ir antropologės finougristės Martos – pasiekimais, proanūkų – Liepos (5 m.) ir Norberto (3 m.) apsilankymais.
Visų pažinojusiųjų atmintyje Ilma išliks kaip aristokratiška, kilni, ori dama – visada pakelta galva, su pritaikyta skrybėlaite, nertomis pirštinaitėmis net vasarą. Ji turėjo daug draugų – tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje, tiek plačiajame pasaulyje. Ji buvo labai vaišinga, jautė malonumą kitus apdovanodama. Niekas iš jos namų neišeidavo nepavaišintas bent latviškomis „Karvutėmis“.
Ilma labai mylėjo gėles. Artimųjų net buvo vadinama sanpaulijų karaliene. Kiekvieną rytą ji šnekučiuodavo su savo gėlytėmis, visas paglostydavo – ir jos atsidėkodavo žydėdamos ištisus metus. Ji visiems draugams dovanodavo žydinčias sanpaulijas.
Ilma buvo labai aktyvi, imli visoms naujovėms: ne tik domėjosi visomis technologinėmis naujienomis, naudojosi keliais mobiliaisiais telefonais, bet buvo susiruošusi ir į interneto kursus, tik, deja, nesulaukė kaimynų pritarimo.
Gyvendama Lietuvoje ji sugebėjo išsaugoti savo latvišką tapatybę – kalbą, papročius, domėjosi ir žavėjosi latvių kultūra, literatūra. Nuo mažens buvo gabi kalboms – mokėjo latvių, lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių kalbas, nemažai versdavo.
Ilma buvo giliai tikintis žmogus. Krikštyta Egipto (Medumų sav.), o konfirmuota Daugpilio ev. liuteronų bažnyčiose, savo pirmosios komunijos dovaną – maldaknygę – ji pasiėmė kaip brangenybę į tremtį Sibire ir parsivežė atgal. Ši gotišku šriftu išspausdinta maldų knyga padėjo ištverti sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Vienas iš pagrindinių Ilmos būdo bruožų – menas įsiklausyti ir suprasti kitą žmogų bei optimizmas, kurio ji niekada neprarado. Netgi trejus metus slaugydama po trijų insultų sunkiai sergantį vyrą, vėliau pati beveik trejus metus pusiau paralyžiuota gulėdama patale, ji neprarado širdies šilumos, net pensionate visus stebindavo savo šypsena. Tokią mes ir prisiminsime mūsų mielą parapijietę Ilmą.
Rugpjūčio 29 d., po atsisveikinimo pamaldų Tremtinių namuose Vilniuje (kun. Ričardas Dokšas), paskutinėn žemiškojon kelionėn velionė palydėta į Subatę (Latvija), mamos gimtinę, kur atgulė šalia vyro ir kitų artimųjų.
